Saulei

Su nykščiu nuvalau ekraną ir taip, pasižiūriu. kad tai tikrai saulė. Dabar turi būti klausimas. Dabar jokio atsakymo. Galbūt dar vienas klausimas. Ir tada jau normalus tekstas. Tas tekstas apie saulę. Na, manau, tikrai apie saulę. Tada klausimas. Taip, kuri šviečia danguje. Ši saulė tokia tikra. Bet atrodo lyg, pakėlęs žydras akis į mėlyną saulę, išvysi tikrą, taip ji tikra, šviečianti, šildanti saulė. Toks milžiniškas šilumos ir šviesos kūnas. Dabar reikia sustoti. Juk šis tekstas ne vien tik apie saulę. Yra ir kažkas kitas. Dabar klausimas. Ir ne, aš nesakysiu. Ir privalom grižti. Saulė naktį nešviečia, tai logiška, nes saulė naktį nešviečia, akivaizdi tiesa. Saulė naktį gal ir miega. Ir aš galiu sapnuoti nakti saulę, galiu sapnuoti ir šviečiančią ir sapnuojančią saulę. Bet grįškim prie saulės. Saulė atvira visiems. Ją visi gali matyti, ji visiem gali šviesti, taip, ir šildyti gali visus. Bet gali tai daryti ir vienam. Klausimas. Atsakymo neduosiu. Ir tai nėra suprantama, paprasta, interpretuojama. Na gerai, aš parašysiu kaip jam gera, malonu, aš galiu parašyt kaip man dar yra. Ir man dar yra nuostabu ir nepaprasta. Ir nieko nekonkretaus. Galiu dabar naktį trumpam sustoti. Rankom užsidengti akis. Ir suskaičiavus iki šimto nusiraminti. Saulė vienas, saulė du, saulė trys... Bendravimas su saule yra... Saulė keturi. Kai reikia klausti. Tada atsakymas. Ir šypsena. Dar vienas dalykas, saulė yra miela. Ir labai svarbu žinoti, jog saulė nėra personifikuota ar kitaip įasmeninta. Tiesiog saulė. Tikra saulė. O gal ne... Ne, jokių minčių, galvojimo, jokių svarstymų. Viskas turi būti taip, be jokių gal. Negali taip būti. Paprastiem klausimam reikia sunkių atsakymų, o gal atsakymų nereikia, gal tiesiog tebūna tai paprastas klausimas. Be atsakymo. Be nuomonės. Be jausmų. Tik klausimas. Ir paskutinis paprastas klausimas. Ar galima mylėti saulę?