„Popsas užkniso juodai“ – štai tokią frazę galėjome pamatyti prieš kelerius metus ant Andriaus Mamontovo marškinėlių. Klausimą – kas ta opera, kokia čia per nesąmonė – galime išgirsti ir grupelės jaunuolių pokalbyje, apsirengusių „D&G“ ženklo drabužiais, traukiančių „Parlament“ vardo cigaretes, bežiūrinčių į afišą viešojo transporto stotelėje ir diskutuojančių, kur šį vakarą geriau „pasitūsinus“.
Populiarioji kultūra vienaip ar kitaip yra skirta masėms žmonių. Tai, kas skirta masėms, turi atitikti daugelio žmonių skonį, o dėl šios savybės ji negali būti kokybiška. Tokia kultūra - kaip vaistas nuo visų ligų, gydo visas ligas, bet išgydyti iki galo negali.
Populiarioji kultūra, taip pat yra ir globalizacijos pasekmė, nes, tarkim, kad ir prieš du šimtus metų dauguma šalių turėjo savitą kultūra, savo tradicijas, papročius, drabužius, šokius ir šalia to tam tikrą klasikinės kultūros supratimą ar netgi pačią klasikinę kultūrą. Kultūra tam tikra prasme buvo tautos ar šalies identitetas, o šiais laikais, kuomet yra didelės tarptautinės sąjungos (ES, NATO), vienijančios žemynus ir valstybes, yra labai svarbu neišsiskirti ir netgi suvienodėti dėl bendrų vertybių, kurios tiktų visiems. Visiems gali tikti tik paviršutiniškos vertybės.
Mada, populiarioji muzika, seksualumo kultas, jaunystės kultas, nemirtingumo kultas, materialinių vertybių išaukštinimas, prekinių ženklų kultūra, tobulo kūno kultas, veiksmas be turinio, muzika iš kelių natų ir siekimas viską ką tik įmanoma paversti pinigais - tai tik dalelė populiariosios kultūros pasekmių ir sėkmių, kurios, deja, pūdo visuomenę. Tai pūdo ne dėl to, kad tai populiaru, bet dėl to, kad tai yra paviršutiniška, nekokybiška ir pagrįsta tik masinių pardavimų sėkmingumu.
Pinigai yra labai populiarus vertybinis popierius. Taip - be jų gyventi neįmanoma, bet ar vardan jų galima sau leisti pardavinėti nekokybiška produktą. Pavyzdžiui, muzika, palyginkim pianistą, atliekantį Oginskio „Polonezą“, ir atlikėją, užlipusią ant scenos, kratančią savo privalumus teisiai į kamerą ir pora sakinių kartojančią pagal kelių taktų melodiją. O jei apie pinigus, tai pasižiūrėkime, kiek žmonių įsigijo Oginskio „Polonezo“ įrašą ir, tarkim, populiarios atlikėjos – akivaizdu, jog pirmauja populiari atlikėja, nors menine ir muzikine prasme klasikinis kūrinys yra gerokai kokybiškesnis nei „pigiai“ atliekama daina „apvalumais“.
Globalusis internetas dar labiau pakeitė kultūrą. Jame visi kažko ieško, tik nesuprantu ko, bet pasigilinus paaiškėja - pažinčių atsitiktiniams santykiams, gandų apie šou įžymybes, informacijos apie išpardavimus, kur nusipirkti magistrinį ar diplominį darbą ir pan. Internetas nėra blogai, kai naudojamas geriems tikslams, t. y., informacijai perduoti, surasti, bet kas tuomet, kai žmogus palieka ten savo laiką veltui, kai tuo metu galėtu laiką praleisti su šeima, pažaisti su vaikais, paskaityti knygą ar pasidžiaugti natūraliu gamtos grožiu, ar šalia esančia normalia Rubenso laikų sudėjimo ir Balzakiško amžiaus moterimi, negalvojant, kaip gerai būtų šalia kokia jauniklė, nes tai juk vyro su padėtim atributas, kilęs iš populiariosios kultūros.
Populiarioji kultūra ir jos reikšmė - labai plati tema, tad sudėtinga apie ją kalbėti pakankamai trumpai. Pastaroji kultūra yra tik paviršutiniško gyvenimo populiarinimas, nesigilinant į amžinas ir klasikines vertybes: meilę, dorumą, pagarbą sau ir kitiems, ištikimybę, kuklumą, orumą, užuojautą kitiems ir visas kitas, kurios pasauliui atneša gėrį, taiką, grožį. Belieka tik konstatuoti, kad susigundę populiariąja kultūra žmonės gaišta laika beprasmybei, nes ar verta skirti laika tiems dalykams, nuo kurių mes netampam tobulesni.