Mano laikrodis rodė maždaug po vidurnakčio. Ėmiau kažką sapnuoti. Vieta, kurioje atsiradau, buvo aukštas pastatas. Stovėjo toli už miesto langais į mišką, visa savo išvaizda tarytum išsiskiriantis žalioje medžių tankmėje, lyg pernelyg užstodamas. Nežinojau kaip ten atsidūriau, kas mane čia atgabeno į tokią nuošalią vietą, mano protas neįstengė susidoroti su tuo, kas įvyko. Aš atsiminiau vakar vakarą, kada pavargęs parėjau namo iš darbo, įmerkiau sopančias pėdas į pabarstytą jūros druska vonioje vandenį, kur iš atsukto krano triukšmingai tekėjo vandens srovė. Iš pradžių kvepėjo mentoliu, tada vanduo nusidažė melsvai, drėgmė tapo tokia sunki, kad tvarkingomis lašelių eilutėmis vyniojosi į apačią sienų. Šis vaizdas tarsi nusinešė, pasirodė kiek neįprastu...
Daktaras Griginas lėtai pasilenkė. Paskui jį ir visi kiti aplinkui stovėję asistentai, - vyrai ir moterys, - kurių nepažinojau: jie visi sužiuro į mane. Be jokios abejonės aš net nebuvau jų niekados matęs anksčiau savo gyvenime. Toks dėmesys stebino. Aš gulėjau lovoje labai nepatogiai. Būdamas lieso sudėjimo jaučiausi lygtais tuoj pasvirsiu į šoną ir, tiesą sakant, išsirisiu iš lovos. Tačiau pajutau sunkią nugarą.
Daktaras pradėjo kalbėti. Labai šaltais pirštais braižė man ant krūtinės nematomas linijas, aptardamas ką darys toliau. Aš nieko nesupratau. Visi sujudo, prisiartino link manęs, toliau klausėsi ką kalba Daktaras. Negalėjau suprasti apie kokią „operaciją“ jis kalba, jis minėjo ne mano vardą, o kažkieno kito, kurio aš jokiu būdu negalėjau laikyti sau girdėtu.
Pakėliau galvą tiek kiek galėjau, langų pusėje išvydau žalias medžių šakas. Aplipę minkštais žiedais medžiai augo tiesiai prieš ligoninę. Kai kilstelėjau antakius labiau jų įsižiūrėti, staiga nugaroje sukrutėjo, ir aš supratau, kad po manimi kažkas yra - guli. Dabar bandė mane nusimesti. Jaučiant svetimą kūno virpulį, aš jau sėdausi, kai Daktaras Griginas man paliepė gulėti. Palikau nesuprastas. Ir toliau visų lūpose skambėjo negirdėtas vardas.
Staiga išgirdau balsą: „Tu sutinki dalyvauti? Ar suvoki šį savo pasirinkimą? “
Krustelėjau: „Darykite viską ką manote esant reikalinga. Aš iškęsiu“, - tariau.
„Reikalinga ne tau, o jai“, - sako man Griginas. Žilas plaukų kuokštas pakimba ant kaktos virš plačių antakių.
„Pradėkime“, - paliepiu. Jis nusisuka ir imasi darbo.
Moteris, vos įžiūrimais trumpais ūseliais, man ištiesė stiklinę balto gėrimo. Aš visą ją ištuštinau, tada moteriai linktelėjau, o ji kažkur nuėjus dingo.
Už minutėlės ryškios šviesos ėmė lietis tarpusavyje, buvo aišku, kad su manimi kažkas darosi. Kūnas nevaldomai drebėjo. Kad ir kaip aš stengiausi laikytis tiesiai, vis keliais stuksenau į sunkų lovos užklotą, rodėsi, kad manyje yra visokiais būdais stengianti ištrūkti iš vidaus jėga, užvaldžiusi, tarsi, įaugusi pilve, ji žaidė su manim. Aš supratau, kad ji „nutiko“, ir niekaip negalėjau susitramdyti ar nusiraminti, tik veltui stengiausi.
Netikėtai apėmė bjaurus jausmas, - kad aš atpažįstu savo mirusią motiną. Ji, negalėdama ištarti nė žodžio, tylėjo, lyg pažabota savo pačios mirties baimės. Pasirodė, lyg nori kažką man parodyti, - ištiesė ranką. Aš suėmiau už jos, pažvelgiau į pirštus, ir suvokimas atėjo. Mano motina ir aš. Aš ir motina. Mintys sukosi, beprotiškai daužėsi širdis, staiga išgirdęs žingsnius tuščiuose koridoriuose aš krūptelėjau. Į mano pilvą susmigo peiliai. Oda suvirpėjo, o raumenys, dar nespėję nusiraminti, įsitempę skyrėsi į šalis, kai platūs dūriai gilėjo, tarsi degino veriančia ugnimi, spigino geležiniais rankų atšvaitais. Staiga mano kaklas atsipalaidavo, galva nevaldomai atsilošė, silpnėjantys balsai po truputėlį nutolo į pienišką miglą, per kurią ledinėmis kojomis bridau, čiupinėdamas kojų pirštais kietus virbus. Dar niekados taip stipriai nesilaikiau įsikibęs keistų smaigalių, kurie nešė...