* * *

gerai galvojęs apie
kaitą raidą savo
(asfalto balose teškenant
praeičiai įstabiai)
supratau jog žmogaus siela
auga visą gyvenimą
keičiasi tik tai
ką sutinki kely
tai dekoracijos

labai rimtai tarti
kad pereini į kitą nišą
galima su šypsena vangia
ir pamatyti kaip į orą kyla tai
kas vakar buvo prirakinta
prie sunkaus ir juodo tapatumo
lyg masyvių šaknų
traukiamas prie versmės
norėtum laimint viską
ką matai

pernelyg trumpai ir
neišsamiai prisimindavęs
esmes (neneigiu kad daug jų
ne iš žemės švietė
ir štai norisi dabar jas padėt
į krūvą kartu su žemiškosiom)
mačiau kaip liūliavo
mano vaizdinį valtis
ramiame prasmės vandenyje
be meškerės ir be laimikio
tas vaizdinys palietęs kažin kokią žolę
atsistojo ir gaivos gūsis
žaibu užliejo kambarį
kuriame ieškojau daug ko:
savęs ir vasaros kvapo po lietaus
ir dar tekstų kurie švietė savumu
gerai ir stoiškai stovėjo
jų idėjos (lyg sargyboje
o gal palaikydamos didelės
šventovės ramų didingumą)
o frazės ir citatos beigi aforizmai
guodė mane matantį
rytinę šviesą kuri buvo panaši į
naktinius prožektorius

tačiau jau nėra
dar neišgrynintų dvelksmų
jau veliasi į viena
principai bei atradimai
todėl toli matyti atkakli
ir viską pamenanti kasdienybė
o viskas tęsiasi tik
amžiai susižvalgę viens į kitą
rodos panašėja
nutolsta lieka tiktai vizija
kurioje jie turi bent
po vieną panašumą
laikas nesipriešina įsivaizduojamas
interpretuojamas
miegas laukia ir
laukinis polėkis
su juo einu aš pasitikti
ne ieškoto o sugrįžusio
svajonės stebėtojo
nerealaus lietaus lašų gėrėjo –
purpurinio atvaizdo savo

2009-01