Super Ginklas - 2 dalis

Profesorius Kšištofas ilgai kūrė bombą. Jam trūko vos kelių detalių, tokias gamindavo tik amerikiečiai. Jo tarnai apsirengė į astronautų panašiais kostiumais (kad nuo radiacijos saugotų) ir išvažiavo į susprogdintą Ameriką ieškoti detalių. Štai stovi sena karinė bazė.

- Man baisu, kažkas čia netaip! - supanikavo eilinis Džekas.

Iš tiesų - iš vidaus sklido keisti garsai. Viską gaubė rūkas net nesimatė paukščių danguje o saulė miegojo. Bazė miegojo, bet jos viduje kažkas seniai nemiegojo, tik bazė. Po rusų bombų sprogimų, bazės trasnformuojantiems pasyvios difuzines įtakos elektroimpulsams, lazerio lygmenyje neturintiems nanoegzotransultragigamikrozondo kvazireaktoriams iškilo rimta problema - jie neperdegė bet pradėjo kitaip funkciuonuoti. Į orą buvo išleista daug magiško viruso ir likusieji gyvi po sprogimo (tie kurie bunkeriuose spėjo pasislėpti) virto mutantais. Ir dabar visus kas įeina šaudo ir užmuša ir nušovė Džeką kuris mirė su visais kitais keliavusiais.

Kšitofas pyko, raukė galvą. Su juo dirbo nevykęs asistentas. Profesorius ant jo taip šaukė, kad jam rankos drebėdavo ir viskas krisdavo iš rankų. Trenkęs kumščiu į stalą Kšištofas susinervavo, kai negavo signalo per radiją iš savo slapto būrio.

- Nukrito mano  nefigaoptmetrolanachuovatinoekstazoidas, matyt dabar nebeveiks mano aksimiliatoriškas lazerio principu ir destruktyvaus anihiliuojančio peacemano šlakbaumas, - tarė Igorinovičius Vaclavonishevičius savo žmonai Igrifinai Filofontropolitranianai.

Igrifina stengėsi nereaguoti, kad nepykdytų Kšyštofo. Juk darbe turi būti tik darbiniai santykiai ir jokių emocijų ar meilės scenų kurių pabaigoje dažniausiai išbėga balti skysčiai. Labai staiga lėtai ir švelniai tamsiame darbo kambary užsidegė šviesa. Kažkas įėjo. Tai buvo Kšyštofo geriausias samdomasis kareivis Šepardas. Jis kadaise jau kovojo su anomalijomis kai įvyko avarija Black Mesa bazėje Amerikoje ir į žemę pradėjo teleportuotis daug ateivių. Bet tai buvo slapta operacija ir niekas apie ją nežinojo. Ko tik Šepardas nematė - ir žmones ėdančių krabų, ir zombių, ir dvigalvių baidyklių spjaudančių rūgštis ir vienaakių androidų šaudančių lazeriais iš akių ir šūdų ir dar daug visko, įskaitant 51-oje Zonoje paslėptas ateivių kosmines skraidančias lėkštes. Kambario sienos buvo truputį pasenusios, kai kur nubyrėjęs tinkas.

- Kche kche, pone profesoriau, kokia mano misija ir koks jos tikslas. Be to man reikės daug amunicijos, nes Amerikoje labai dabar pavojinga ir ten siautėja mutantai ir iš vis keistos anomalijos, o aš tik žmogus - ne Dievas, plikom rankom nenukausiu blogiečių - pirmas mandagiai atsikrenkštęs prašneko Šepardas.

- Gerai, tu turi vyktį atgal į Ameriką ir pabaigti vykdyti užduotį. Man reikia, kad tu bazėje surastum transkonfiguracinės moderacinės epitoplazminės machinacijos generatorių - be jo mano bomba gerai neveiks ir gali netiksliai skaičiuoti laiką ir tai rizikinga - paaiškino Kšištofas.

- Roger that, pone. Aš skrisiu su malūnsparniu o iš jo šoksiu su parašiutu žemyn ir ten manęs lauks naujas motociklas ir aš su juo privažiuosiu iki bazės. Nelinkėkit man sekmės - man ir taip viskas pavyks. Viso geriausio- atsisveikino Šepardas ir išėjo į malūnsparnio angarą.

---

Slaptoji Amerikonų Bazė. JAV. Nevada. 13:52. Diena, bet tamsu kaip subinėj - visur dūmai, smogas, rūkas ir juodi debesys. Radiacijos lygis tris kart viršyja visas galimas Europos ir NATO kareivių nustatytas normas. Šepardas ėjo pro rūką, lyg plauktų pro tirštą kisielių. Staiga jam už nugaros prišoko keistas žalias padaras su dideliu kirviu. Jo kūną truputį puošė gaurai.

- Palauk, žmogysta. Nešaudyk į mane. Aš esu iš genties Urug'hai. Mes Orkai, karingi bet garbingi žmonės.

- Kaip tu čia patekai? Aš tave nudėsiu mutante tu prakeiktas! Kad tu savo marškiniuose neįsitektum! Rūpuže tu smėlėtom akim! - supanikavo Šepardas ir paruošė didelį ugniasvaidį.

-Palauk! Aš pats nežinau kaip čia patekau ir kas čia vyksta. Aš radau keistą dėžę miške, maniau kad kažkoks mifrilo grynuolis, elfų paliktas. pasirodo mane kažkaip čia nuteleportavo. Taip greitai, greičiau už magiškus mūsų kaimelio šamano burtus. Kas čia vyksta? - aiškino Orkas.

- Cha? Manai aš tavimi patikėsiu? Mirk tu! Eik peklon molio minti! - šepardas rėkė ir uždegė orką o tas greitai sudegė tai nebegresė joks pavojus. Jis surado transkonfiguracinės moderacinės epitoplazminės machinacijos generatorių ir grįžio pas Profesorių Kšištofą.

---

Bomba buvo paruošta. Dabar beliko parašyti rusams grasinantį laišką ir aktyvuoti transpulsinį nanokibernetinį nuotolinio valdymo jungiklį.

Žemėj iškilo tikroji grėsmė.

(Laukite tęsinio)