In memorium

Aš nežinau, kodėl mane apleido
birioji sutema.
O ji tebuvo viena, vienintelė
tokia...

Grakšti ir paslaptinga,
keistai žavi ir mylinti
mišką ant mano galvos,
kurį iš žalio pavertė juodu...

Paskui sugundė, surado ir vėl
paliko, net nepasakius priežasties.
Taip tyliai atslinkus ir išnykus
sutema...

O kažkada audringi ir karšti
karai pavirsdavo saldžia taika...
Mane apvilko vilko kailiniais,
o letenom, juk neįmanoma rašyti...

Gal todėl rašo tik bepročiai
klounai, žaliais miškais ant galvų,
įkvėpti avelėse pasislėpusių
sutemų...

Aš norėjau paklausti,
ar dar pamena ji, sutema,
tą pirmą pavasario gėlę,
kuri dovanota jai yra amžina..?

Tada toli, vienumoje, aš svajojau
ir troškau išprotėt,
pagalvojęs apie ją...
Nes mano juoda siela jos troško...

Tad gurkšnis stipraus, raudono vyno,
už tave,
iš taurės prilygstančios tavo gracingiems pirštams,
paskendusiems juodai baltų klavišų minioje...

Ir tebūnie, tai paskutinis kartas,
kai aš galvoju apie tai..
Nes kelio atgal nebėra
jau tikrai...