Kai maži buvom,
popiet, abu pavargę,
suguldavom
pavėsy ąžuolo
ir kalbėdavom,
kad kai užaugsim
pastatysim tiltą per jūrą
ir pas tėvelį pėstute nueisim.
(Broli, ar matai kaip dega tiltas?)
Užaugom.
Ir ąžuolą iškirto -
beliko kelmas su šimtu rievių.
Ir grįžo tėvas į namus,
bet ne į tavo širdį,
jūra nejučia pavirtusią,
audringą ir be švyturių.
(Broli, dūmai graužia akis)
Pražilusia žole užžėlė
takai tavo pėdų nelaistomi,
kuriais kiekvienąkart
pargrįžusi regiu,
lange įrėmintą mamulės veidą
su šimtu rievių,
su ilgesiu įaugusiu tarp jų.
(Broli, paslėpk degtukus kišenėj)
Paliko tik sauja raudonų žarijų -
mano akių spalvos,
kai išėjai.