Taip, šis puodelis tiks – mano akys sustojo ties dailiu balto porceliano puodeliu, dekoruotu plonomis mėlynomis linijomis, kurių susikirtimo vietose buvo mažos mėlynos žvaigždutės. Puodelis ir tokia pat žvaigždėta lėkštelė nekėlė abejonių. Susvyravau tik įvertinusi savo galimybes dėl kainos, tačiau bemat abejonių šešėlį nuvijau – neturiu būti pernelyg šykšti, juk mano arbata ne šiaip sau pusryčiams, o ypatingai sakraliam atvejui.
Taigi stovėjau arbatos reikmenų parduotuvėje ir tyrinėjau arbatos ceremonijai skirtą atributiką – įvairiausių formų ir tūrio virdulius, puodelius ir pialas, sietelius arbatžolėms nukošti, padėklus, vandens pypkes ir specialias, arbatos gėrimui skirtas žvakes bei lempas. Ketinau išsirinkti tik tai, kas būtina, kas tarpusavyje nepriekaištingai dera, kas, mano įsitikinimu, patrauklu, teikia jaukumo ir elegancijos. Dievui, maniau sau, patinka visa, kas nuoširdu.
Nuo tos dienos, kai sugalvojau išvirti Dievui arbatos, mane tarsi kas būtų apsėdęs, neberandu sau vietos, ir tiek. Noriu, kad mano arbata būtų ypatinga ir kartu paprasta. Kad ji, nuo arbatai būdingų savybių labai nesiskirdama, skleistų ne tik šilumą, bet ir orumą, išmintį, meilę. Žinojau – Dievas nemėgsta išsišokimų, todėl viskam reikia saiko, negalima persistengti nei į vieną, nei į kitą pusę.
Pasaulyje tiek daug mistiškiausių arbatos gėrimo ceremonijų, kurias išmanyti prireiktų viso gyvenimo. Man patinka, kai nueinu į Arbatos namus, ten ritualai sukelia ypatingą nuotaiką ir estetinį pasitenkinimą. Bet mano arbatai reikia kažko kito. Ji neturi būti paruošta pagal kinų, indų ar japonų tradiciją, neturi būti ir kokia nors ypatinga raudonoji ar žalioji, juolab indėniška matė, geriama – fui, kaip bjauru – iš išskaptuoto arbūzo. Duodu ranką nukirsti – Dievui tokie ritualai seniai nusibodo.
Nutariau, kad paruošiu arbatą taip, kaip norėčiau, kad man kas nors paruoštų, tada nebus nepatogu prieš Dievą. Prieš Dievą reikia viską daryti sąžiningai ir nuoširdžiai. Negali nei tingėti, nei blogų minčių nešiotis, negali būti su kuo nors susibaręs, kuo nors pasipiktinęs. Negali būti nenusiprausęs.
Taigi nusipirkau žvaigždėtąjį puodelį su lėkštele, puikaus dizaino sidabrinį šaukštelį ir specialią arbatos žvakę. Dievas mato, kaip labai dar norėjau vandens pypkės su aromatinėmis žolėmis. Tai toks daikčiukas, kurio kartą paragavęs negali sustot. Rūkyčiau sau milžinišką pypkę, kol Dievas geria arbatą, ir jam duočiau truktelėti, bet tam magiškam daikčiukui man gerokai trūko tų bjauriųjų popierėlių su vandens ženklais. Servetėlių nutariau nepirkti – yra namie įvairiausių, net labai gražių. Svarbiausia dabar – vidinis nusiteikimas.
Nusiteikimo ilgai laukti nereikėjo. Vieną rytą, kai Florestanas išėjo į darbą, pajutau, kad ta diena atėjo. Sutvarkiusi ir išvėdinusi kambarius, nusiprausiau ir ėmiausi Dievo arbatos.
Pirmiausia ką padariau, tai perploviau visus arbatos indus ir indelius, kad iš jų išeitų blogos energijos ir nereikalingi kvapai. Arbatos negalima plikyti induose, kurie laikomi greta aštrių maisto produktų ar kokioje nors senoje indaujoje. Geriausia, aišku, būtų juos laikyti kur nors sode, kad vėjai ir lietūs nuolat vėdintų, bet taip baisiai nepatogu. Mažą apvalų staliuką uždengiau balta staltiese, ant jo pastačiau žalvarinę žvakidę su arbatos žvake, nedidelį vazonėlį mėlynųjų sanpaulijų. Naujasis puodelis su lėkštele ir sidabro šaukšteliu prie jų labai tiko, atrodė ypač patraukliai – negalėjau nesišypsoti. Ketinau užplikyti anglišką juodąją arbatą ir paskaninti ją kokiais nors ypatingais prieskoniais. Pasistačiau smėlio laikrodį ir jau siekiau arbatinuko, kai… suskambo durų skambutis. Pravėrusi duris iš karto supratau – Dievas šiandien arbatos negaus.
Nebepamenu, ką man kalbėjo kaimynė, atvirai – su tūkstančiu klaustukų akyse – spoksodama į paserviruotą staliuką. Pamenu tik iš jos visos esybės sklindantį aštrų rūkytos dešros ir česnako kvapą, ko nepakeliu iš prigimties: mane pradeda pykinti, galiu susirgti migrena arba net – prašau man atleisti – atpilti skrandžio turinį.
Kambarius vėdinau gal savaitę, o vargšas Dievas mano švelnios arbatos supratingai laukė. Jis kantrus.
Pagaliau, gal iš ketvirto katro, jam pasisekė. Mano nepaprastoji arbata toli už mūsų lizdelio sienų skleidė rožių, jazminų, citrinų, kardamono, šafrano, bergamoto, muskuso, trumpiau – neįsivaizduojamą galybę pasaulio kvapų. Bet kas pasakytų: dieviška arbata! Gerk sau neskubėdamas, mažais gurkšneliais, prie žvakės, skambant gražiausiai muzikai, vartyk poezijos tomelį, lėtai ir oriai įsidėk į burną mėgstamiausią Rafaelo saldainį, gal net du…
Ne, Dievas nenuspėjamas ir sykiu labai logiškas. Mano akimis gėrėdamasis jam skirtos arbatos mirksniu, jis dovanoja fantastiškiausią progą – malonų rytą. Tereikia mažytės smulkmenėlės – deramai apsirengti. Negaliu juk tokia proga vilkėti namų chalatu.
Skubėjau, kad arbata per daug neatauštų. Baltos plačios šilko kelnės ir balta palaidinė, maniau, – tinkamiausias apdaras Dievo arbatai gurkšnoti. Lengvai pasidažiau, pasipuošiau žydrų karolių vėriniu, užsimoviau žiedelį su turkio akimi. Nekantravau, bet valdžiausi, tiksliau – skubėjau lėtai, kad neperlenkčiau lazdos.
Kai tarsi gulbė įplaukiau į svetainę, prie stalelio sėdėjo Florestanas. Jo neturėjo būti. Gal ką pamiršo? Mano akys įsisegė į jo žilstelėjusią barzdą.
Stikliniame arbatinuke persišvietė likęs dieviškosios arbatos gurkšnelis.
Skani– pasakė – ačiū.