Be žodžių (juodraštis)

O Viešpatie, sodų tavųjų dosnumas!
O aš pusnimis apšarmojusi braunuos
Į šitą sušalusį laiko baltutį purumą:
Ant kalno klumpu ir kelius užsigaunu.
Nubrozdintais keliais šiaužiu tarp trūnėsių,
Suplėkusios mintys taip slegia, gramzdina.
O Viešpatie, sielai paguodos negaunu,
Įrizgus kasdien į nepriteklių krūmus,
Kur paukščių čiulbėjimas dilgina sielą...
O sniego baltumas! O sniego purumas!
Nubrizgino mano mintis – nebemiela
Aprėpti akim šitą tolių skaidrumą
Ir justi lig skausmo beribį dosnumą...
O Viešpatie, sodų tavųjų puikumas!
O aš nė pro skylę į juos negaliu pažiūrėti.
Nusidriekia dieviško smilkalo dūmas
Į dangų, kur skyla mintis į uolą saulėtą
Ir virpa kaitroj slėpinių begalybės tyrumas:
Užmerkiu akis, kad jos spindesy neskaudėtų
Ir slėptų nuo žvilgsnio sušalusius rūmus.

O Viešpatie, žodžių tavųjų skaudumas
Sustingsta many, kad siela priblėsusi jų
Savyje be ugnies neramios negirdėtų...

2009