Tyliai prie manęs sugrįžo.
degančias pėdas i dangų susimerkęs,
sužvejojo atspindį mėnulio -
krateriais vypsojo tamsios dėmės.
rinko smėlį vėl atgal i laikrodį.
po smiltelę užmaršties smėlynų išpustytų
susirinko laiką.
net Sizifas atkaklumo pavydėtų.
pelenai, net liūtims nusileidus,
liko pelenais, nustojus garbint
duženas mėnulio paskandinto.
užsimiršo, kad gyvena žemės rojuj.