Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







3.

    Mane budino vėsaus vėjo gūsiai. Pamaniau, kad jau vėlus rytas, nes dėl ryškios šviesos negalėjau praplėšti akių. Norėjau grįžti į sapną, bet nebepavyko, todėl gulėjau šiltoje lovoje ir stengiausi iki galo atsibusti, kad vėl galėčiau mėgautis nauja diena. Galvojau ar seneliai neprieš jei aš „kartais“ ilgiau neičiau miegoti, o paskui vėliau kelčiausi. Mama visada pykdavo: jos nuomone geriausias miegas iki vidurnakčio. Žinojau tai, bet tik vakarais atrasdavau laiko paskaityti gerą knygą, sutvarkyti nuotraukas... Nusprendžiau paklausti, kai nulipsiu į apačią ir pažvelgusi į laikrodį, kuris rodė devynias, šokau iš lovos it nuplikyta, sugraibiau rūbus, gulinčius ant fotelio pusiau sulankstytus ir nėriau į vonią valytis dantų.
    Močiutę radau svetainėje kalbančią telefonu, ji mostelėjo virtuvės link ir aš nuėjau ieškoti pusryčių. Ilgai vargti nereikėjo: radau grikių košės, kurią tikrai mėgstu, ir stiklainį uogienės.
- Labas rytas.
- Labas, - atsakiau pildama vandenį į puodelį ir pasiteiravau ar nenorėtų arbatos.
- Ačiū, jau gėriau. Kokių planų turi šiandienai?
- Žadu paieškoti darbo, - tariau kramtydama. – Noriu turėti savų pinigų, kad nors kiek galėčiau būti nepriklausoma.
- Atostogos skirtos ilsėtis, bet... jei tu manai kitaip, tai nesikišiu. Ką būtent norėtum dirbti? - ramiai paklausė.
- Sakau, gal reikia kokios valytojos ar padavėjos.
- Paklausk senelio. Jis pažįsta vienos kavinės sąvininką.
- Tikrai? Tada taip ir padarysiu. – tariau ir pakilau suplauti indų, juk žadėjau nekelti rūpesčių.
  Buvau rimtai pasirįžusi gauti darbą, tad maniau esant būtina pas darbdavį tvarkingai atodyti, ypač jei jis senelio pažįstamas. Džinsinius šortus iškeičiau į šviesias kelnes, o sportinius sandalus apsigalvojusi pasilikau, nes ir taip gerai atrodė. Prieš išeidama nusivaliau apsitrynusį nagų laką, čiupau tamsius akinius ir šūktelėjusi močiutei išėjau.
    Patraukiau tiesiai pas senelį, jau svajodama apie pirmą algą. Kiek norėčiau gauti, ką pirksiu, kiek pasiliksiu juodai dienai. Darbo paragauti norėjau seniai, bet niekas nepriimdavo – per jauna buvau. Tikėjau, kad šįkart turi pavykti. Juk, galų gale, man buvo septyniolika su puse metų! Be to pastebėjau, kad  poilsiautojai grupelėmis ir po vieną pradėjo traukti į pliažą. Vadinasi jų tikrai daug ir kavinėse turėtų trūkti darbuotojų. Svarsčiau apie tai kol pasiekiau krautuvėlę:
- Sveikas, kaip šiandien sekasi? – paklausiau įžengusi į vidų.
- O, sveika. Kaip visada – puikiai. Kokie vėjai? – atsakė rišdamas puokštę.
- Turiu mažytį prašymuką. Na, gal ir ne visai mažytį...
- Klausau ištempęs ausis. – susidomėjo jis.
- Močiutė sakė, kad pažįsti kažkurios kavinės savininką. Gal gali pasiteirauti ar netrūksta darbuotojų? – Ėjau tieisiai prie reikalo.
- O kam prireikė? – susidomėjo.
- Man. Norėčiau per vasarą užsidirbti pinigų. Paplušėčiau kokį mėnesiuką, kitą...
- Aišku. Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti... – ir paėmęs užrašų knygelę pradėjo vartyti. Tuo metu įėjo moteris, senelis viską metęs jau stojosi.
- Aš galiu už tave. – pasišoviau padėti. – Jei pavyks. – pridūriau tyliai.
    Priėjusi prie klientės mandagiai pasiteiravau ko ji pageidautų.
- Taip... norėčiau nedidelės puokštės draugei. Su rožėmis.
    Parodžiau jai kelias gražesnes puokštes greitai apžvelgusi senelio darbus. Jaučiau kaip pradeda kaisti žandai dėl įtampos ir baimės susimauti. Moteris išsirinko nedidelę skėčio formos kompoziciją, pageidaudama, kad rožės būtų baltos, o ne raudonos. Prakaituotais pirštais sugraibiau tušinuką ir į užsakymų knygą užrašiau jos pageidavimus.
- Ar nebus per anksti jei užeisiu puse devynių? – dar paklausė išeidama
- Ne, nebus. Mes atsidarome aštuntą. – atsakiau ryžtingai išlydėdama klientę su šypsena.
    Jai uždarius duris grįžau prie senelio. Jis vis dar kalbėjo telefonu, regis, dėl manęs, todėl klausausi ištempusi ausis.
- Gerai, pasakysiu, kad gali užeiti. Dėkingas, Juozai, iki. – padėjęs ragelį atsisuko į mane. - Susitvarkei?
- Šiaip taip. Viską užrašiau žurnale. O kaip dėl darbo? – iškart paklausiau, nes nesitvėriau savam kailyje iš smalsumo.
- Žadėjo priimti, jei pasirodysi tinkama, bet puikiausiai galėtum padirbėti ir pas mane.
- Mielai pagelbėsiu laisvu laiku, bet tu juk supranti, aš noriu pinigų, o iš tavęs tikrai negalėčiau imti. – atsargiai atsakiau nenorėdama įžeisti.
- Na tai bėk susitarti, kol kasnors vietos neužėmė, - entuziastingai tarė ir parodė į duris.
- Ačiū, seneli, labai labai. – čiupau rankinuką ir išdūmiau, bet už poros žingsnių teko apsisukti atgal, nes susigriebiau nenutuokianti, kur ta kavinė yra. Raudonuodama grįžau paklausti ir dar kartą tarstelėjusi „iki“ nužingsniavau.
    Prie kavinės durų stabtelėjau, giliai įkvėpiau, stipriai suspaudžiau rankeną ir truktelėjau duris į save. Jos buvo užrakintos ir aš garsiai daužiausi petimi. Kaip gėdinga buvo, kai pro stiklą išvydau merginą, dengiančią staliukus. Raudona kaip brokas atsitaukiau atbula ir nestipriai pabeldžiau, nors savaime suprantama, mane jau buvo pastebėję.
    Mergina priėjusi tarstelėjo, kad jie dar nedirba, ir aš, stovėdama kitoje žalių durų pusėje, gavau aiškinti kokiu reikalu  atėjau.
- Geraj, įeik. Šefas viršuje. Lipk laiptais ir suk į kairę.
- Ačiū. – tarstelėjau ir pasukau  nurodyta kryptimi.
- Užeikite. – pakvietė sodrus vyriškas balsas, kai pasibeldžiau į duris.
- Laba diena, aš dėl darbo, - pasakiau klausiamai į mane žvelgiančiam ponui.
- Arvydo anūkė? Greitai vaikštai. Prisėsk. - parodė į kėdę priešais save. – o dabar prašau atsakyti į kelis klausimus: kuo vardu? Kiek metų? Ir  ar esi kąnors panašaus dirbusi?
- Ugnė. Septyniolika. Na, neužilg sueis aštuoniolika. Nesu dirbusi, nes dėl amžiaus nepriėmė.
- Taigi...  – atsiduso. - Jei netrūktų žmonių atsisakyčiau ir aš. Pas mane darbas nelengvas. Po vienuolika valandų. Kaip nepilnametei duosiu du laisvadienius, bet šeštadieniais norėčiau kad dirbtum. Taigi siūlau barmenės darbą. 
- Sutinku. – tariau rimtu veidu.
- Tvirtai apsisprendei? Žinok visą dieną teks stovėti ant kojų. Jei po poros dienų žadi viska mesti dėl sutinusių kojų, tai geriau nei nesiimk.
- Aš tikrai noriu šio darbo, jei nesiruoščiau rimtai dirbti, nebūčiau čia atėjusi.  – atsakiau žiūrėdama ponui Juozui į akis, patvirtindama savo žodžius.
- Na gerai. – pagalvojęs tarė. – Einam, dabar viską aprodysiu, pravesiu trumpus apmokymus ir galėsi pradėti jau šiandien.
- Šia... – nebaigiau ištarti žodžio iš nuostabos. – Taip, žinoma, kodėl gi ne.
- Na ir dienelė laukia – pamaniau eidama jam iš paskos – kažin ar ir alkoholinius gėrimus reikės pilstyti?
    Pasirodo reikėjo. Šefas trumpai pamokė, kaip leisti alų, kaip veikia kavos aparatas, trumpai apžvelgėme kainoraštį. Viskas atrodė gana sudėtinga, bet ne taip labai, kaip aš įsivaizdavau.
- Viskas bus gerai. Užsirišk prijuostę, apsišarvuok gera nuoktaiką ir pasiruošk ilgai dienai. Darbą pradedam po penkiolikos minučių, lygiai vienuoliktą. Jei kas bus neaišku klausk Marijos. Tai ta pati mergina kuri tave įleido. Linkiu sėkmės.
    Iš tikrųjų tai sėknė buvo jau vien tai, kad gavau šį darbą. Jaučiausi šiek tiek pakiliai. „Aš dirbsiu barmene! Isivaizduojat? Ne kokia nors indų plovėja ar valytoja, o barmene. Gal man pasiseks kokį gražų jauną vaikiną pakabinti... “ tokios mintys virė manyje. Kaip ir visad atsirasdavo vietos vilčiai susirasti draugą. Nepaisant to, kad greitai turėjau tapti pilnamete, mano kelyje dar nė vieno nebuvo. Tiksliau nė vieno su kuriuo būčiau susitikusi daugiau kaip du kartus.
    Mintis apie princą ant balto žirgo nutraukė durų varpelis. Pirmieji klientai atsisėdo prie staliuko. Įkišusi galvą į virtuvę šūktelėjau Marijai. Ji sėdėjo ten ir plepėjo su virėju. Kai viršininkas visus man pristatė, šis neaukštas praplikęs vyrukas pasirodė labai malonus.
    Visi darbuotojai buvo draugiški ir paslaugūs. Iš pradžių niekaip neatsimindavau kainų ir vis tekdavo vartyti meniu. Vietiniai lankytojai tolerantiškai nusišypsodavo išvydę naują veidą už baro, kiti, aišku gal šiek tiek ir buvo nepatenkinti už lėtesnį aptarnavimą, bet aš stengiausi ir baigiantis darbo dienai jau sekėsi visai padoriai. Paskutiniai lankytojai tuštino alaus bokalus, aš su kolegomis sėdėjau šalimais tabaluodama kojomis nuo auštos taburetės. Gerasis virėjas buvo paruošęs gaivių ledų. Valgėme juos neskubėdami ir aptarinėjome dienos įspūdžius.  Man buvo įsiminęs tik vienas vyras, atėjęs čia išgerti viskio. Jis sėdėjo prie baro gal dešimt minučių ir su kažkuo šnekėjosi. Aš tuo metu neturėjau daug veiklos, tai valydama stalviršį nesamoningai klausiausi. Jis minėjo kažkokį sandėrį. „Nešvarius reikaliukus rezgi“ pamaniau paslapčiomis nutaisiusi kreivą šypsenėlę. Nepastebėjau, kad jis į mane spokso. Jo žvilgsnis buvo kiaurai veriantis ir kartu kažkoks degantis. Mano veido oda turbūt per porą sekundžių tapo panaši į vėžio. Mečiausi į kitą pusę, apsimesdama, kad tvarkau butelius. Kai atsisukau jis jau buvo išėjęs, o po palikta stikline radau dvidešimt litų arbatpinigių. Negalėjau patikėti savo akimis. Neturi žmonės kur pinigų dėti, tačiau banknotą įsikišau į kišenę. Juk papildomi pinigai niekam nemaišo.
    Kai papasakojau kolektyvui, visi priėjo išvados, kad tokiomis sumomis žmonės paprastai nesimėto, gal įvyko kokia klaida ar panašiai. Beveik sutikau su jais, išskyrus tai, kad tas vyras į mane žiūrėjo taip, kaip dar niekas nėra žiūrėjęs.
    Prieš vienuoliktą pakilau eiti, nes jau buvo tamsu. Nenorėjau, kad seneliai pradėtų rūpintis. Padėkojau už ledus ir atsisveikinau iki rytojaus.
    Buvo giedra, mėnulis buvo kaip blynas ir švietė taip stipriai, kad net žvaigždes slopino. Kai pasiekiau parkelį širdis pradėjo smarkiau daužytis. Nemėgau eiti per tokias vietas tamsoje, ir dar viena. Vos mane apsupo medžiai, pamačiau atvažiuojant automobilį. Jis sustojo netoliese. Širdis nusirito į kulnus pamačius kaip iš jo išlipę keturi vyrai suka į parką. Paspartinau žingsnį, bet iš to neišėjo nieko gero. Jie aplenkė mane ir sustojo ant tako maždaug už dešimties metrų priekyje. Sustojau, nes buvau mažumėlę išsigandusi. Svarsčiau ar apsisukti ir bėgti atgal ar eiti toliau lyg niekur nieko. Tamsūs siluetai garsiai riejosi.
- Prašei darbo – daviau, prašei paskolinti pinigų – daviau, prašei tavimi pasitikėti – pasitikėjau. Maniau esi rimtas, protingas vyras, laikaisi duoto žodžio. Bet, rodos, būsiu suklydęs. – išgirdau vieną piktai sakant.
- Pastaruoju metu man nekaip sekasi... Palauk dar mėnesį tikrai grąžinsiu likusią sumą.  – neaiškiu akcentu pertraukė kitas.
- Likusią sumą? Regis pamiršai brangų  automobilį, kuris dabar sėkmingai rūdija autolauže.
- Aš nekaltas dėl tos avarijos!
- Man nesvarbu, kas kaltas. Aš nenusiteikęs laukti?! Man reikia tų pinigų dabar! Ir visiškai nesvarbu ar mes draugai ar ne. Juk žmonės kasdien miršta dėl menkesnių dalykų. – sunkiai besivaldydamas rėkė pirmasis.
- Atsipalaiduok! Mane nudėjęs nei pinigų nei mašinos neatgausi.
  Staiga du iš jų puolė tą, kuris kalbėjo su akcentu, o katik rėkęs vyras abejingai prisidegė cigaretę ir pasisuko į tą pusę, kur stovėjau ir mūsų žvilgsniai susitiko.
- Tavim dėtas net nebandyčiau bėgti! – šūktelėjo man. - Juk nenori prisidaryti daugiau bėdos, ar ne?
    Buvau kvaila per visą pilva. Iškart reikėjo apsisukti ir dėti į kojas, nelaukus kol mane pastebės, dabar jau nebuvo kur trauktis, nes tas tipas galėjo turėti ginklą. Jo liepiamas vienas vyrų pasuko prie manęs. Smukau tarp medžių tikėdamasi išnešti sveiką kailį, bet už kažko užkliuvusi suklupau, o pasiuntinukas jau buvo šalia. 
- Klausaisi svetimų pokalbių? Labai negražu. – nutaisęs saldų balselį pasakė vesdamas mane atgal. Kai žiojausi atsikirsti griežtai nutildė – Galėsi teisintis paskui, aš vistiek tau negaliu padėti.
    Visomis smegenų ląstelėmis jaučiau, kad papuoliau į nieko gero nežadančią situaciją. Kai grįžom atpažinau vyrą su cigarete. Tai buvo tas pats tipas, kuris kavinėje gėrė viskį. Jis vilkėjo brangius raudonus marškinius, ant krūtinės kabėjo auksinė grandinėlė su kryželiu ir kvepėjo geru odekolonu. Tamsūs plaukai buvo užkritę ant akių, išryškindami griežtus veido bruožus. Apsritai jis neatrodė panašus į blogiuką, bet nuo jo aiškiai tvoskė ryžtu ir pasitikėjimu savimi. Atrodė panašus į tuos kurie diktuoja taisykles, o ne jomis vadovaujasi. Jis priėjo artyn tiek, kad jau arčiau nelabai įmanoma, draugiškai nusišypsojo ir tarė:
- Tikriausiai žinai, kad negerai kištis į svetimus reikalus, barmene. Ką dabar man su tavimi daryti?
- Aš nesikišu į tavo reikalus! - Žengiau atbula. - Ėjau sau ramiai namo, kai pamačiau jus čia stovinčius. Galvoji labai malonu vidury nakties sutikti šutvę neaiškių tipų tamsiame parke? Mąstyk logiškai! Man neįdomu, ką jūs čia veikiat, aš tik noriu kuo greičiau grįžti į namus! Todėl būk toks malonus ir pasitrauk iš kelio!
- Pala pala, ne taip greitai. – sustabdė mane. – Jei jau taip sakai, pamąstykime logiškai... Taigi, tu ėjai namo, pamatei mus ir išsigandusi sustojai pasiklausyti, kas vyksta, tada aš tave pamačiau ir tu dėjai į kojas. Nieko nepraleidau?
- Visiškai teisingai!
- Puiku! Vadinasi dabar tu žinai, ko mes čia susirinkom ir kodėl vienas iš mūsų smarkiai aplamdytas. – įspraudė mane į kampą tokiu savo teiginiu.
- Visai ne. – atsakiau žaibuodama akimis.
    Nepatikėjo. Susimoviau galutinai. Jis tik nusijuokė, ranka grubiai kilstelėjo man smakrą, pasilenkė artyn ir liepė žiūrėti jam į akis. Šiaip ne taip atlaikiau jo žvilgsnį nepraradusi savitvardos. Jis tarė:
- Esu įsitikinęs, kad viską kuo puikiausiai girdėjai, nes kitu atveju nebūtum bėgusi. Gali man nemeluoti, įklimpai iki ausų, bet gal galima į tai pažvelgti iš kitos pusės? – sumurkė kasydamasis barzdą.
- Iš kokios dar pusės?! Paleisk mane! – sušukau jam tiesiai į ausį.
- Neisterikuok! Aš juk nieko nedarau.
    Staiga į mūsų barnį įsikišo atokiau stovintis vyras, kuris iki šiol dar nebuvo gerai atsigavęs nuo gautų smūgių:
- Nieko ir nedarysi. Palik ją ramybėj! - įsakmiai sušuko.
- Tylėk, Aleksai. Jei ne barmenė, turbūt jau gulėtum negyvas. O gal tu jos nori? Palikčiau, bet negaliu. Matai, ji man pradeda patikti. Tokia jauna, o žaidžia su ugnimi visai jos nebijodama. – Jis tvirtai laikė mane apkabinęs per liemenį. Niekam nebūtų pavykę išsivaduoti iš šių gniaužtų. Beveik žliumbiau iš baimės, nes buvau jo rankose ir nieko negalėjau padaryti.
- Velniai tave griebtų! Kam veli nekaltus žmones į mūsų reikalus?
- Gini ją? Ir kokiu tikslu? Tikiesi, kad ji tave užstos? Nebūk juokingas.
- Liaukis, Danai. Baigiam šią diskusiją ir skirstomės. Pasistengsiu grąžinti viską kuo greičiau.
- Taip? Na ir puiku. – džiaugsmingai šūktelėjo. - Barmene, paėjėkime trumpam į šalį. – švelniai stumtelėjo mane namų pusės link. Su vilties kibirkštėle žengiau šalia jo.
- Gal galėčiau sužinoti, ko iš manęs nori? – išspaudžiau kuo mandagesnį klausimą, kai šiek tiek paėjėjome.
    Danas atsigrežė nustebęs dėl tokio mano atsakymo:
- Pirmiausia ko noriu, tai sužinoti kuo tu vardu?
- Ugnė.
- Tai štai iš kur toks charakteris... – šyptelėjo puse lūpų. – Padarysime taip: tu man padėsi įgyvendinti vieną idėją ir būsim atsiskaitę.
- Kokią idėją? – iškart puoliau klausti
- Klausykis, viską paaiškinsiu. – pasakė žvelgdamas man į akis -  Aš duosiu Aleksui savaitę, kad grąžintų man visus pinigus ir atsiskaitytų už mašiną. Tavo užduotis pristabdyti jį, kad neišskystų kaip mažvaikis ar nepradėtų daryti kvailysčių, nes kitaip visas reikalas nueis šuniui ant uodegos.
    Netekau amo. Ar man tik pasirodė, ar Danas rūpinasi Aleksu? Ši situacija atrodė gana keista. Pirmiausia jie prikulia Aleksą, o paskui įtikinėja, kad reikia juo pasirūpinti.
- Kas tu toks? – netyčia išsprūdo garsiai.
    Jis pradėjo juoktis.
- Tu pamanei, kad aš... – vis negalėjo nustoti kvatojęs – pamanei, kad... Na, žinoma, kitaip ir negalėjo būti, juk tu nieko nežinai. Tai štai, klausyk: Aleksas buvo mano patikėtinis, bet pridarė daug žalos ir sumovė stambų sandorį. Dabar už tai sumokės, tačiau aš nesiruošiu jo žudyti, tai ne mano stilius. Liepiau jį trupučiuką aplamdyti, nes buvau įsiutęs. Tada pasimaišei tu. Negaliu taip paprastai tavęs paleisti, nes mūsų verslas, na supranti, nelabai švarus. Žiūrėk, niekur nedink, nes būsiu priverstas tave surasti, o tada jau nebus taip saldu. Ar supratai mane?
- Gal turiu kitą pasirinkimą? – paklausiau ne todėl, kad tikėčiau savo žodžiais, o todėl kad man labai visas šis reikalas nepatiko.
- Kolkas neturi. – šypsojosi man savo baltais dantimis.
- Velnias. - nusikeikiau
- Nesinervink. Jei abu laikysimės savo žodžio  viskas bus gerai. Tau gal netgi patiks.
- Taip taip, kurgi ne. – murmėjau po nosimi.
- Nesusimauk. – parodė į mane pirštu ir apsisukęs ant kulno nuėjo, palikdamas paskui save cigaretės dūmų šliūžę.
    Skubėjau namo mintyse perkratydama visą sukauptą informaciją. Vis dėlto man buvo neaišku, kodėl Danas užsigeidė, kad prižiūrėčiau Aleksą. Man visai neatrodė, kad jam reikėtų auklės. Greičiausiai Danas tik norėjo išlaikyti mane arčiau savęs, kad būtų garantuotas, jog aš neįduosiu jo policijai. Nusprendžiau pažaisti jo žaidimą ir pažiūrėti kaip yra viskas iš tikrųjų. Šis variantas gal ir nebuvo labai saugus, tačiau, kad įdomus – tai tikrai.
   



4.

    Turbūt ponui Likimui buvo gera diena, kad atsiuntė man tokius tolerantiškus senelius. Jie netgi nepaklausė, kodėl vakar taip vėlai parsiradau namo. „Esi jau pakankamai subrendusi ir pati turi spręsti, kas tau į naudą, o kas ne. Nenurodinėsiu tau kaip elgtis, nesu tavo mama, bet sutarkim, kad visada mums praneši kur esi. Patikėk, su tavo tėčiu buvo daug sunkiau, mes pripratę. “ – pasakė ryte močiutė, kai teisinausi, kodėl vakar taip vėlai parėjau. Netekau žado. Gal tai sąvitas auklėjimo būdas? Leisti spręsti pačiai ir mokytis iš savo klaidų? Stovėjau išvertusi akis, o seneliai elgėsi taip pat kaip ir vakar, atrodė linksmi ir visiškai ramūs dėl manęs. Turbūt tik susirgusi ar susižeidusi seneliams sukelčiau rūpesčių. Vertindama jų pasitikėjimą, atsisveikinau iki vakaro ir išėjau į darbą tvirtai nusprendusi visas savo problemas spręsti pati.
        Nuo pat ryto kavinėje buvau pakankamai išsiblaškiusi dėl vakar nakties įvykio. Todėl drįstu teigti, kad darbas ne visada padeda užsimiršti. Gerai, kad viršininkas sėdėjo savo kabinete ir nieko nepastebėjo. O aš niekaip negalėjau liautis galvojusi apie Dano žodžius ir jo tvirtus gniaužtus, iš kurių neįmanoma išsivaduoti ir apie Aleksą. Turėjau kažkokiu būdu su juo susidraugauti, jei jau ruošiausi žaisti pagal taisykles. Blogiausia buvo tai kad neturėjau žalio supratimo kur jis gyvena. Tai šiek tiek blogino mano padėtį, tačiau tarsi man tereikėjo apie tai pagalvoti ir išvydau Aleksą įeinantį pro duris. Jis atsisėdo šalimais nieko netaręs, nes aš buvau užsiėmusi kitų klientų aptarnavimu. Po poros minučių nuėjau prie jo. Tik tada geriau pamačiau kaip jis atrodo. Aleksas nebuvo lietuvis, tai jau žinojau anksčiau, dabar jau numaniau, kad jis turėtų būti iš pietų Europos. Ir atrodė jis neprastai: aukštas, tamsesnės odos, smailaus smakro, tamsių, beveik juodų plaukų ir tokių pat akių. 
- Labas, aš esu Aleksas. – ištiesė ranką per barą.
- Žinau. Aš Ugnė. Nori išgerti?
    Jis truputį sutriko.
- A... Taip. Įpilk mažą alaus. Nors ne, geriau stiprios kavos.
- Žinoma, kaip mane radai? – paklausiau, norėdama kaip nors pradėti pokalbį ir padaviau kavą.
- Ačiū. – tarstelėjo gurkšteldamas. – Danas pasakė, kad čia dirbi, be to liepė nepamesti tavęs iš akių. Matyt bijo, kad gali viską ką žinai išpliurpti. Sunku tau kąnors patarti, viskas labai painu ir sudėtinga. Ką jis tau vakar sakė?
- Nieko ypatingo, tik kad tu jam dirbai ir žiauriai susimovei. – ypač pabrėžiau žodį „žiauriai“ ir pridūriau. – O man liepė niekur nedingti iš miestelio.
- Nelabai aš ten ir susimoviau, tiesiog per skubėjimą patekau į avariją. Kažkoks idiotas užkišo mašiną. Kai paskambinau iš policijos vietoj to, kad būčiau parvaręs švarią mašiną iš plovyklos, Danas labai įsiuto. O jo pyktis pigiai neatsieina: liepė susirinkti skudurus ir išspyrė iš darbo liepęs tučtuojau atiduoti visas skolas. Iš pradžių nepatikėjau savo ausimis, bet dabar jau matau, kad jei jau jis ką nors užsibrėžia, pasieks savo bet kokia kaina. Man tikrai labai gaila, kad tau teko įsivelti į šį reikalą. Būk su juo labai atsargi. Manau, jis tau vakar pakankamai aiškiai pasakė.
- Aiškiau ir būti negali. O kaip tu jautiesi? Mačiau kaip vakar tave užpuolė tie kiti du jo pakalikai. – rūpestingai paklausiau
- Niekis, atsipirkau keliomis mėlynėmis. Man dabar ne tas galvoj.
- Suprantu. Ar daug tu jam skolingas?
- Pakankamai, kad nežinočiau, kaip tiek surinkti.
- Tai kiek?
- Apie šešiasdešimt tūkstančių eurų. Čia pagrinde už mašiną, nes tuos kur buvau pasiskolinęs jau beveik visus grąžinau.
- Velnias. Kaip negerai... Turi kiek nors pradžiai?
- Tame ir esmė, kad ne. Visą naktį galvojau iš kur gauti pinigų, bet nieko nesumąsčiau, o plėšti banką ne mano jėgoms. Svarsčiau, gal reikėtų imti paskolą užstatant vasarnamį. Jį man paliko močiutė, kuri, beje, buvo lietuvė. Tik kad labai gaila, nemažai į jį investavau, jeu baigiu suremontuoti.
- O ar negalėtum iš konors pasiskolinti? Pavyzdžiui iš tėvų ar giminių?
- Negaliu. – murmtelėjo.
- Kodėl? – atsargiai bandžiau išpešti iš jo kokį nors paaiškinimą.
- Ilga istorija.
- Aš turiu laiko.
- Man taip neatrodo. - griežtai metė rodydamas į kątik prisėdusius tris vyriškius ir numetęs penkis litus išėjo lauk.
    Rodos būsiu pasakiusi kažką netaip. Gūžtelėjau pečiais ir suskubau prie naujų svečių, kurie kažko labai nekantravo.


5.

    Apie devintą vakaro kavinė ištuštėjo ir ponas Juozas, matydamas kokia aš pavargusi išleido namo ilsėtis. Pakeliui namo prasilenkiau su žmonėmis grįžtančiais nuo ežero. Jie buvo raudoni nuo kaitrios saulės, bet visų veiduose atsispindėjo džiaugsmas. Priešingai nei jie aš buvau pavargusi ir susirūpinusi. Galvoje sukosi vienintelė mintis: paklsausti senelių ar jie nežino, kad apylinkėse remontuoja vasarnamį ir tikėtis, kad rasiu Aleksą. Buvau pasiruošusi dar šiandien jį susirasti. Juk kaip sakė Danas, turiu jį prižiūrėti, o dabar man kaip tik atrodė, kad Aleksui reikia pagalbos, nes dienos slenka, o pinigų jis neturi. Šiaip ar taip dvi galvos geriau nei viena.
    Įėjusi į namus, nusispyriau sandalus ir klestelėjau ant fotelio koridoriuje. Netrukus prisistatė močiutė.
- Ir kaip sekėsi šiandien? Labai pavargai?
- Šiek tiek paskaudo kojas, bet daugiau nieko. Norėjau tavęs paklausti, močiute, - mandagiai pradėjau. – gal tu žinai ar kasnors aplinkui neremontuoja seno vasarnamio?
- Vasarnamio? Lyg ir girdėjau kažką. Taip taip, netoli nuo čia, einant pamiške į pietus, stovi ant ežero kranto. Antanai! - Šūktelėjo ji seneliui. -  Kas čia netoliese namelį remontuoja?
- Nežinau, kažkoks jaunas užsienietis, lyg ir paveldėjo jį.
- Labai ačiū. Ar yra ko užkasti? – nerūpestingai tariau.
- Taip, rasi virtuvėj.
    Kaip kulka nukūriau ten, pačiupau kepsnį ir duonos riekę, tada užlėkiau į savo kambarį megstinio, tada vėl žemyn.
- Ar kur nors išeini? Juk jau tuoj bus tamsu. – susirūpino močiutė.
- Svarbus reikalas, aš netoli, buvau susitarusi. Nelaukit, galiu užtrukti.
- Būk atsargi!
- Gerai! – nėriau lauk pro duris.
  Miško keliuką radau nesunkiai, nes dar nevuvo visiškai sutemę. Užtat jaučiausi nelabai jaukiai, juolab, kad nežinia, ką čia gali sutikti ar žmogų, ar žvėrį. Sparčiu žingsniu eidama, po kelių minučių išvydau mažą namelį, kurio vienas galas buvo paremtas ant polių virš vandens. Nedrąsiai pabeldžiau į duris kelis kartus, juk buvau nekviestas svečias. Išgirdau žingsnius, tada atsivėrė durys.
- Ką tu čia veiki? – paklausė nustebęs Aleksas
- Labas, perpiet likau šiek tiek nesusipratusi, tai nusprendžiau aplankyti. Tikiuosi nieko prieš? - pasisveikinau šypsena atsakydama į jo rimtą veidą.
- Ką gi, užeik. – pasitraukė praleisdamas mane.
    Viduje tvyrojo dažų ir verdamų makaronų kvapas. Aleksas pasuko į virtuvę prie kunkuliuojančio puodo. Sustojau netoliese.
- Verduosi vakarienę. Makaronai su faršo padažu. Norėsi?
- Gal ir neatsisakysiu. Tau kąnors padėti?
- Pamaišyk mėsą, kol surasiu švarias lėkštes. – šyptelėjo.
    Taigi jis turbūt labai nepyko už mano vėlyvą vizitą, jei pradėjo šypsotis.
    Atsistojau prie keptuvės. Joje čirškė mėsa su pomidorų padažu. Aš irgi panašiai gamindavau tik dar įmesdavau džiovintų čiobrelių dėl aromato.
- Gaila, kad neturiu daug prieskonių, - skundėsi Aleksas kai valgėme susėdę verandoję ant krašto.
- Labai skanu ir taip. Tai ar papasakosi, kodėl taip staigiai išlėkei šiandien lauk?
- Nemanau, kad verta. – iš jo tono supratau, kad ši tema jam nemiela, bet man taip smalsu!
- Šiaip as taip aš nepajudėsiu iš vietos, kol neišgirsiu bent vienos rimtos priežasties.
    Perlenkiau lazdą. Aleksas net nepažiūrėjęs į mane atsistojo, susirinko lėkštes ir nužingsniavo į virtuvę. Likau sėdėti vildamasi, kad jis apsigalvos. Dunkstelėjo durys ir aš jau norėjau šokti iš vietos, bet susilaikiau. Juk nesakė, kad man draudžiama čia pasilikti, vis tiek anksčiau ar vėliau sugrįš. Mąsčiau viena, tabaluodama nuleistomis virš vandens kojomis, o kitoje vasarnamio pusėje girdėjau poškan skaldomas malkas. Po keliolikos minučių, išliejęs energijos perteklių, Aleksas sugrįžo ir atsistojo netoli manęs pečiu atsirėmęs į medinę koloną.
- Iš kavinės išėjau todėl, kad nenorėjau kalbėti apie savo tėvus. Tai ilga istorija bet jau labai nori ją išgirsti, tai pataupysiu tavo laiką ir pasistengsiu kuo trumpiau. – pradėjo jis žiūrėdamas kažkur tolyn ir krenkštelėjęs tarė. – Prieš tris metus gyvenau Italijoje su tėvais ir jaunesniu broliu. Tačiau per mano ilgą liežuvį kartą žuvo mama. Buvau aštuoniolikmetis taigi, tikras karštakošis, o ši nelaimė mane smarkiai paveikė. Namai slėgė, su tėvu kalbėti net nesiruošiau, todėl, susirinkau daiktus ir sėdęs ant motociklo išvažiavau. Visą šį laiką basčiausi po Europą išskyrus pastarąjį pusmetį. Atvykęs į Lietuvą nusprendžiau ilgesniam laikui apsistoti šiame vasarnamyje, jį sutvarkyti. Tam reikėjo pinigų. Atsitiktinai susipažinau su Danu, kuris mane išgelbėjo pasiūlydamas darbą ir pinigų. Sutikau net negalvodamas, nes neturėjau ko prarasti. Toliau žinai, kas buvo. – atsisuko į mane.
Ši istorija mane sužavėjo. Trys metai vienam, iš miesto į miestą su savo motociklu man atrodė kaip pasaka. Tik Alekso veide nesimatė džiaugsmo. Juk ne į ekskursiją išvažiavo, o, taip sakant, bėgo iš namų, negalėdamas surasti ramybės. Norėdama nutraukti nemalonią tylą, paklausiau:
- O gal galiu sužinoti, ką dirbai Danui?
- Dažniausiai vežiojau įvairias prekęs jo klientams ir panašiai. Galima sakyti buvau kurjeris stambiems reikalams.
- Aišku, įdomi istorija.  – šyptelėjau.
- Ne tokia jau ir įdomi, greičiau savotiška ir nemiela man. Todėl ir atkrenta galimybė pinigus skolintis iš artimųjų.
- O tu nemanai, kad būtų galima kaip nors su jais susitaikyti ar ką? – pasiūliau išeitį
- Ne aš turiu prašyti atleidimo, tai ir neprašysiu. – susiraukė jis
- Principo reikalas ar ne? – vėriau jį akimis. – Na, kaip nori, bet ką tu ruošiesi daryti? Plėšti banką?
- Dar nežinau, nežinau. Pastarąją galimybę atmečiau jau seniai. Ne mano jėgoms, be to nenoriu turėti reikalų su teisėsauga.
- Negi rimtai turėjai tokių minčių? – nustebau.
- Buvo kilusi, bet kaip jau minėjau, teko jos atsisakyti. Geriau nueisiu ten rytoj taikiais tikslais ir pasiteirausiu ar galiu greitai gauti paskolą.
- Ryšiesi užstatyti vasarnamį? – pasitikslinau.
- Neturiu iš ko rinktis, jei trūks, dar pridėsiu ir motociklą.
- Kągi, tikiuosi tau pasiseks, - palinkėjau ir pridūriau sukdama durų link. - Man jau laikas namo, ačiū už vakarienę.
- Nėra už ką. Palydėsiu tave, juk jau visai tamsu. – pasisiūlė jis.
Sutikau net nesvarsčiusi, nes nelabai mėgau vaikščioti po mišką tamsiu paros metu. Kad nevyrautų tyla užvedžiau neįpareigojantį pokalbį apie miestelį. Aleksas nustebo kai pasakiau jam kad esu nevietinė. Trumpai jam papasakojau savo istoriją. Ji buvo šiek tiek panaši į jo: aš neturėjau tėvo, jis – motinos. Abu šiame krašte neturėjom daug pažįstamų, abu buvom gana svetimi. Aleksas papasakojo, kad pavasarį čia labai ramu, nėra turistų, žmonių gyvenimai teka sena vaga. Tikras rojus gamtos ir tylumos mylėtojui.
Per tą neilgą laiko tarpą, kai Aleksas mane lydėjo iki namų, kelis kartus, regis, net mačiau jį šypsantis. Tikėjausi, kad tai nebuvo tik šešėlis metamas nuo medžių.
- Ačiū, kad palydėjai. – tariau atsisveikindama, kai jis sustojo kitoje gatvės pusėje ties senelių namais.
- Nėra už ką. Po vakar įvykio tave išleisti vieną būtų tiesiog nedėkinga, nors manau jei Danui reikėtų, jis nepasikuklintų tave susirasti ir dieną. Todėl, na supranti, pasisaugok. – tarė jis rimtai, rūpestingai žvelgdamas man į akis.
- Nelabai paguodei. – numykiau. – Beje, rytoj galėtum man papasakoti, kaip tau sekėsi dėl tos paskolos. Gerai?
Jis linktelėjo ir atsisveikinęs pasuko atgal. Sustojusi prie vartelių akimis nulydėjau tolstantį siluetą. Vakar jis mane užstojo, šįvakar parlydėjo į namus. Buvau jam dėl to dėkinga, tačiau niekaip nesupratau, ko jis buvo atėjęs į mano darbo vietą. Netikiu, kad tik išgerti kavos ir paklausti, ką man pasakė Danas. Galėjau garantuoti, kad jis taip pat kalbėjo su Aleksu, nes liepė jam nepamesti manęs iš akių. Įdomu ką dar? Nepaisant visko Aleksas atrodė draugiškas ir geranoriškas, nors ir buvo ganėtinai santūrus, šaltas ir protarpiais vis prasiveždavo jo įgimtas karštas kraujas. Vyliausi, kad jo papasakota istorija ir visa kita nėra kažką slepiantis šydas.
2009-01-11 19:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-13 18:19
Zefyra
depeshus? Kas ča per žodis? :o
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-12 22:29
johny rubber
o gal dalim dek?
kam idedi visa ruloneli, suki suki ir nesibaigia, o energija eina perniek, tiek tos kalbos, cia granatines klaidos tada ir sakom a no regrets nesupratau vaska depeshus galvoj turejo ar justisus, px
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-12 22:14
Zefyra
gal ir sakoma, bet ką turi omeny?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-12 21:19
roco alu
No Regrets kaip sakoma!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-12 18:51
Paslaptinga Jackson Pollock obligacija menui
Ar kas nors tiek daug skaitys?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-11 19:03
Zefyra
Iškart atsiprašau už galimas gramatines klaidas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą