Grožio samprata šių dienų visuomenėje: tuštybė ar modernios eklektikos pasekmės?

Grožis- abstrakti sąvoka, atsiskleidžianti gamtoje, mene, o taip pat ir visuomenėje. Jau nuo senų laikų filosofai bandė paaiškinti šią sąvoką, įkūnyti ją, tačiau niekam nepavyko iki galo atskleisti kas tai arba kaip būtų galima apibrėžti grožį. Be abejonės, grožis visuomenėje siejamas su pozityviais dalykais ir visuomet buvo suprantamas kaip siekiamybė, priartėjimas prie idealo. Tačiau ilgainiui noras bet kokia kaina įkūnyti grožį, „įrėminti“ jį ir suteikti pavidalą, iškreipė šią sąvoką ir desakralizavo ją.

  Šių dienų visuomenėje grožio samprata, kaip ir daugelis kitų, tokių kaip: meilė, laimė, gėris tapo labai supaprastinta. O supaprastinta ji tapo todėl, kad didžioji visuomenės dalis grožį laiko eksterjero detale, fasadu, kuriuo galima pasipuikuoti. Grožis tapo pigia preke, įkainojamu objektu, tokiu pačiu kaip daugelis kitų prekybos centruose pardavinėjamų produktų, skirtų masiniam vartojimui, su daugybe blizgučių, „rėkiančių“ spalvų, kurios kviečia vartoti. Grožio sąvoka tapo industrine, o pats grožis industrijos dalimi, kuri generuoja ir skatina stereotipus visuomenėje. Todėl gatvėse galima sutikti daugybę „klonų“ tarsi plastikinių lėlių, su standartine išvaizda ir standartiniu mąstymu, spinduliuojančių kvienam prieinamu ir suprantamu „grožiu“. Bet kas slepiasi po jų plastikiniais „korpusais“? Ar ideali išorė ir eksterjeras, tai ir yra grožis? Visuomenė sąmoningai skatinama orientuotis į tai, ką galima įvardinti, apčiuopti, nusipirkti, suvartoti, o kadangi grožis yra pakankamai svarbus kiekvienam individui norinčiam pritapti prie visuomenės, būti pripažintam ir atitikti normas, kurios dažnai prasilenkia su sveiku protu, šia sąvoka dažnai manipuliuojama.

  Kiekvienam žmogui tikriausiai yra nesvetimas grožio siekimas, kadangi bendravimas tarp žmonių yra paremtas vizualia informacija, kuri formuoja tarpusavio santykius, todėl grožis tampa vienu iš galingiausių įrankių žiniasklaidos, politikos, o taip pat ir šių dienų meno atstovų rankose. Lengvai galima formuoti visuomenės požiūrį, estetinę sampratą, skatinti rinktis vieną arba kitą labiau prieinamą ir patrauklų daiktą ar žmogų.  Taip pamažu tolstama nuo tikrosios grožio esmės, kuri toli gražu, nėra tik graži dekoracija ar lengvai įperkama materija, arba tiesiog į pigų rūbą įvilkta beprasmybė.

    XXI amžiuje tuštybė, galėtų lengvai pakeisti taip besąlygiškai siekiamą grožį, kadangi tai ir yra vienintelis tikras dalykas, kuris slepiasi po grožio kauke. Tuštybių mugė vyksta kiekvieną dieną, tačiau pati tuštybė vaikšto ne tik išpuoselėtais aukštosios mados podiumais, bet ir mielai žingsniuoja gatvėmis ir greičiausiai užsuka į daugelį namų, paskandindama jų šeimininkus savo absurde, apakindama juos įmantria išvaizda ir iš paskos sekančiu kiču, kuris lengvai paperka savo suprantamumu ir pigiu blizgesiu.

  Daugelis menininkų, taip pat vaikosi pigių meno ir grožio išraiškų, kurios patraukia masių dėmesį, tačiau vargu, ar vos po kelerių metų bus prisimenamos. Tai verčia atsigręžti į tikąją grožio esmę, kuri iš tiesų, nėra orientuota į išorę. Juk pažvelgus į tokius šedevrus kaip Monet ar Van Gogo paveikslai, jie vis dar žavi ir eklektikos išvargintą XXI amžiaus žmogų, ne tik savo genialia technika, bet ir menininko perteikta vidine ekspresija. Šiuolaikinis žmogus paprasčiausiai paskęsta nenuilstančiame gyvenimo tempe, praranda ryšį su gamta, susvetimėja, jo nebedomina tai, kas glūdi viduje, kadangi nebėra laiko gilintis, įsijausti, atrasti save. Čia, prieš akis iškyla žymios psichologės Kubler Ross žodžiai, kuri puikiai atskleidžia grožio esmę taip reikalingą dangoraižių labirintuose pasiklydusiai  visuomenei: „Žmonės yra tarsi purvini langai. Jie spindi ir žėri apšviesti saulės, tačiau jai nusileidus, jų tikrasis grožis atsiskleidžia tik tuomet, jei viduje dega šviesa. “, kaip tik šios šviesos ir trūksta žmonijai, nes išorinis spindesys nesuteikia dvasinio pasitenkinimo, jis nuvysta ir pasimiršta, o jauki šviesa sklindanti iš vidaus taip ir neįsižiebia. 

  Vidinis grožis yra vienas svarbiausių elementų, kalbant apie žmones, meną, literatūrą, apskritai, kūrybą. Jo neįmanoma apibūdinti, kadangi, tai per daug abstrakti ir objektyvi sąvoka, tačiau jos esybė yra nepaneigiama, o abstraktumas suteikia dar daugiau žavesio ir galimybių  atsiskleisti įvairiausiomis formomis. Grožį galima pamatyti paprsčiausiuose dalykuose, kasdienėje rutinoje, tereikia stabtelėti bent kelioms akimirkoms ir pajausti pasaulio alsavimą, stebėti kaip jis sukasi apimtas ekstazės. Ne veltui, žymi italų aktorė, grožio ikona, Sofia Loren yra pasakiusi: „Grožis yra tai, kaip mes jaučiamės viduje, jis atsispindi mūsų akyse. Jis nėra fizinis. “  Per didelis dėmesys išorei skurdina vidų, tačiau po kiekvieno nuopolio seka atsigręžimas į tikrąsias vertybes, todėl nederėtų aprėpti grožio, jo įvardinti konkrečiai. Grožis neturėtų tapti ant plastikos chirurgo stalo ištirpusiu žmogiškumu arba šokiruojančiu manifestu. Jis paprastas, neapibūdinamas, įvairialypis ir tuo pačiu kasdieniškas, suteikiantis sparnus žmogiškajam siekiui.