Žmonės būtinai ginčysis dėl religijos, rašys apie ją knygas, kovos ir mirs dėl jos - tik niekada negyvens pagal ją.
Kadaise graikai tikėjo, jog ant Olimpo kalno gyvena Dievai. Kai kažkuris narsuolis užlipo ir apsižvalgė, didžiai nusivylė – Dievai, matyt, spėjo pasislėpti.
Tuo tarpu lietuviai tikėjo Mišku, Perkūnu ir Žvaigždėmis. Ir nei vienam pagoniui niekas nepaaiškintų tos tiesos, kurią šiais laikais atskleidžia biologijos, geografijos ar fizikos vadovėliai – už tokį išsišokimą išminčius greičiausiai gautų vėzdu per galvą, tuo ir pasibaigtų jo apsiskaitymas.
Šiais laikais tiek daugelis lietuvių, tiek graikų, kaip ir dar didžiulė pasaulio dalis, tiki Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos[...]
Tikrai neketinu ginčytis su krikščionybės tiesomis ar, tuo labiau, smerkti tikinčiųjų – gyvename laisvoje visuomenėje. Paliksiu ramybėje ir kitas dvi pagrindines pasaulines religijas (budizmą ir islamą), nors, tarkim, „šventasis karas“ prieš kitatikius – musulmonų džihadas – verčia suabejoti, kokias gi vertybes gina ši religija. Visgi Lietuvoje vyrauja krikščionybė (tiek katalikybės, tiek stačiatikybės forma), todėl būtent apie ją kalbėti, manau, prasmingiausia ir priimtiniausia kiekvienam.
Be abejo, Bažnyčia yra vienas patikimiausių ramybės, tvarkos ir doros sergėtojų. Tiek dvasine, tiek materialiąja prasme. Juk kas gali labiau sudrausminti, nei mintis, jog kažkas stebi? Ir ne tik stebi, tačiau dar ir teis už kiekvieną žingsnį į kairę ar į dešinę nuo dorybės normų. O ir teismas ne bet koks – nei pabėgsi, nei pergudrausi, nei susitarsi, o bausmė skaičiuojama ne metais, bet visa amžinybe (tai daug ilgesnis laiko tarpas, nei „iki gyvos galvos“) be galimybės išeiti į laisvę anksčiau „už gerą elgesį“.
O kas gali labiau paguosti sergančius nepagydoma liga, kenčiančius nuo nuolatinio nepritekliaus, nei mintis, jog po mirties bus atlyginta už žemiškąsias kančias? Ir ne bet kaip – po mirties kiekvienas bus lygus: karalius ir vergas, valdininkas ir neįgalus elgeta. O pagrindinė vertybė bus ne pinigai, sukaupti žemėje turtai, o nuoširdumas ir sąžinė.
Kas gali labiau paguosti gedinčią motiną, nei mintis, jog Dievo pasaulyje ji vėl bus drauge su visa šeima, kurios jau niekas nebeišskirs, nesugriaus?
Ar gali būti didesnis stimulas gyventi, nei tikėjimas ir viltis? Tikslas – abstraktus ir labai miglotas, tačiau jis yra. Svarbiausia galutinis rezultatas – amžina laimė, kad ir ką tai reikštų, kad ir kokiu pavidalu ji būtų suteikta.
Taip jau susiklostė, jog daugelio žmonių (nebūtinai tikinčiųjų) gyvenimas prasideda ir baigiasi bažnyčioje. Tokios tradicijos, tokie papročiai, tiesiog – taip reikia. Bažnyčia ženklina kiekvieną svarbesnį gyvenimo etapą. Ir nors teoriškai tokie ritualai kaip krikštas, pirmoji komunija ar bažnytinė santuoka yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, retas drįsta nesilaikyti šių tradicijų. Juk ką pagalvos kaimynai, net giminės, jei šeimoje bus auginamas nekrikštytas vaikas... Gėda visai šeimai, nepagarba tikintiems artimiesiems. Tiesa, kūdikis pats dar negali apsispręsti, ar jam to krikšto reikia, ar ne. Jo pasaulėžiūra susiformuos gerokai vėliau, o kolkas gyvenimo kelią rodo tėvai. Taip, pačiam dar nesuvokiant, žmogus visam gyvenimui susiejamas su Bažnyčia.
Šiemet (2009 m.) sukanka lygiai 1000 metų nuo pirmojo Lietuvos valstybės vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose, kuriuose aprašoma misionieriaus šv. Brunono žūtis mūsų, tuomet dar pagonių, krašte. Bažnyčios vadovai šiuos metus skelbia Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais ir ragina minėti Lietuvos vardo tūkstantmetį pirmųjų misionierių kankinystės kontekste, apmąstant sunkius Evangelijos žingsnius mūsų tautoje. Teigiama, jog Lietuvos vardo jubiliejus bus proga prisiminti kankinį šventą Brunoną, kurio kraujo išliejimas, anot vyskupų, ir tapo pretekstu kronikos autoriui 1009-aisiais užrašyti Lietuvos vardą.
Iš tokių pareiškimų galime spręsti, jog Lietuva iki valstybės krikšto 1387 metais buvo nepilnavertė valstybė, akiplėšiškai nepripažįstanti tikrojo Dievo ir veikianti prieš jo valią, o vokiečių ordinų kariai, prisidengdami šventa misija ilgą laiką kariavę su lietuviais, buvo teisūs. Taip sugriaunamas šlovingos mūsų valstybės istorijos įvaizdis, sumenkinamos svarbiausios pergalės. Paradoksalu, tačiau bene didingiausius metus LDK išgyveno be dabartinio Dievo paramos, o giliai tikėdama Perkūnu ir gindama jo garbę. Priėmus krikščionybę, Lietuvos vardas skambėjo vis tyliau ir tyliau, ne kartą valstybė kentė okupacijas, o šiais laikais yra, tenka pripažinti, tik statistinis taškelis žemėlapyje. Be abejo, negaliu kalbėti apie atskiro žmogaus gyvenimo pakilimus ar nuosmukius, kalbu apie tai, kaip kinta žodžio „Lietuva“ reikšmė verčiant istorijos atlaso puslapius.
Panašiai galime versti atlasą nagrinėdami žodį „Graikija“ nuo Dzeuso laikų iki Kristaus.
Savaime suprantama, niekas nepaneigs, jog drauge su krikščionybe Lietuvą pasiekė ne vienas teigiamas dalykas, visų pirma raštas bei europietiška kultūra. Galima tik paspėlioti, kokia būtų Lietuva, jei krikščionybė visgi nebūtų įsigalėjusi. Spėjimai gali būti labai įvairiapusiški, o teisingo atsakymo nėra, todėl kiekvienas turėkime savo nuomonę. Jos visos menkavertės - verta žinoti, jog nei viena nuomonė istorijos faktų nepakeis, gali tik iškraipyti.
Ir visgi sunku suprasti, kodėl Dievas, toks gailestingas ir visagalis, skleidžia savo gėrį tokiu barbarišku būdu – su kalaviju rankoje, be gailesčio naikindamas kitus Dievus, Dvasias. Kam reikalingas toks savęs išaukštinimas: neturėk kitų dievų, tik mane vieną (1-asis iš 10 Dievo įsakymų). Kur dingo teisė klysti, ieškoti tikrojo kelio ir pamačius pasaulį sūnui palaidūnui sugrįžti pas Tėvą, avelių ganytoją? Kodėl žmogui kalama į galvą, koks jis menkavertis, bevalis? Žmonės tuo tiki. Jie tikrai jaučiasi tik žemės kirminais ir klaupiasi ant kelių, prašydami atleidimo. Kiek iš jų žino, už ką to atleidimo prašo? Kuo nuoširdesnis žmogus, tuo labiau nusidėjęs, tuo apgailėtinesniu kirminu jis jaučiasi. Tie, kam atleidimo tikrai reikėtų, dažniausiai tyli.
Dievas – moralinis ramstis. Mano nuomone, tai pagrindinė tikėjimo funkcija. Jau kiek aukščiau rašyta apie abstrakčią viltį, kurią teikia žinojimas (nors koks čia žinojimas, galbūt spėjimas arba vėlgi - viltis), jog yra aukštesnė jėga, kuri padės.
O padeda Dievas tiems, kas patys savimi rūpinasi. Tie, kas sėdi ir laukia pagalbos, gali taip ir prasėdėti visą amžinybę. O po mirties galbūt pats Dievas ir atsakys, kodėl nesuteikė taip lauktos pagalbos.
Jei nebūtų dievo, reikėtų jį išgalvoti. (Volteras)