Vienas vynuogių augintojas, senas senas, turbūt matantis paskutinįjį vynuogių derlių, vaikštinėjo po savo laukus, prieš pat nuimant derlių. Staiga jis pamatė pačią gražiausią vynuogių kekę, kokią tik buvo matęs nuo pat vaikystės, kai dar tėvo laukuose lakstė su broliais ir seserimis. Uogų ant kekės nebuvo daug, tačiau kurios buvo, buvo didžiulės, sultingos, tobulos formos ir proporcijos. Šeimininkas norėjo apžiūrėti atidžiau kekę, netikėdamas, kad ji tokia puiki, norėjo rasti trūkumų ir įsitikinti, kad vis dėl to ji nėra ideali. Pavartęs kekę, pamatė vieną supuvusią uogą, pačiame kekės viduryje, pačią didžiausią. Vyras net nusišypsojo įrodęs savo tiesą, kad nėra idealių dalykų. Ir tada jis prisiminė tėvo žodžius, kad ir viena supuvusi vynuogė gali sugadinti jų prestižinio vyno aromatą. Vyndarys suprato, kad kekės palikti negalima. Ir jis pradėjo gailėtis, kad taip ieškojo trūkumų. Norėdamas įrodyti savo tiesą sunaikino didžiąją kekę. Kitos progos rasti tokę plantacijos puošmeną jis turbūt nebeturės. Senolis ėmė abejoti ar iš tiesų ta vienintelė uoga būtu sugadinusi derlių, o galbūt jis net nespės paragauti to vyno. Tačiau dabar turėjo būti sąžiningas prieš tėvą ir pašalinti uogą. Jis ėmė galvoti ar nebūtų įmanoma pašalinti tos vienintelės uogos, bet taip jis rizikuotų pažeisti visą kekę, o ir nuostabioji kekė be vienos uogos nebebūtų nuostabioji. Visos kekės nuskinti jis irgi neišdrįso. Senolis grįžo namo. Nusakė anūkui tikslią vietą, kur yra kekė ir liepė ją nuskinti ir suvalgyti. Išėjus anūkui, senelis gailėjosi taip pasielgęs. Jis suprato niekada nebeišvisiąs didžiausios jo gyvenime vynuogių kekės, o anūkui dar visas gyvenimas prieš akis. Senolis pradėjo tikėtis, kad gal anūkas dar atneš parodyti tą kekę. Jis laukė ir laukė... Vakare pamatęs, paklausė anūką:
- Ar radai?
- Ką? – nesuprato vaikinas.
- Didžiąją kekę.
- Ai, aha, nemaža, - nesureikšmino.
- Kur ją padėjai? – nerimavo senelis.
- Atidaviau darbininko vaikui, visada skina gražias kekes, tai geriau valgo prastą... Kas yra? – paklausė senelį pamatęs ašarą riedančią skruostu.
- Niekada neieškok trūkumo mylimiausiame dalyke, nes visada jų rasi. Ir niekada neatiduok mylimiausio dalyko tam, kas jo neįvertins, nes galbūt tai paskutinis tau brangus dalykas.