Vėjo nešamas ruduo,
Medžių lapai jau seniai nebe raudoni,
Stoviu ties medžiu,
Ties prisiminimų taku.
Apsižvalgau ir džiaugiuosi tuo ką matau,
Nes pamiršti tai būtų per sunku,
Visa tai glūdi giliai širdyje,
Ir nenoriu to pamiršti niekada.
Po metų dešimt, o gal aštuonių, norėsiu grįžti į tuos pačius takus
Į tuos pačius laikus, kai jaučiausi nepriklausomu žmogum,
Kai galėdavau daryti viską, ko dabar nebegaliu,
Kai netrūko nieko, buvau kaip ąžuolas stiprus.
Pagalvoju ir svajoju, kaip būtų nuostabu,
Jei tu ir aš ten būtumėm kartu,
Jei matytumėm vaikystės pramintus takus.
Stovime ant kalno mes abu,
Stebime kaip brangūs prisiminimai blėsta pamažu,
Liūdesys, nebe toks gilus,
Aš esu visavertis žmogus.