Kalėdų žvakelę ant tako palieku lyg
ilgesio puokštę, nevystančių žiedų.
Mirgės šilkinis knatas gimtuos laukuos nakčia,
kad jie sugrįžtų Kūčiom išėję paslapčia.
Išbėgo - nesugrįžo seniai namo visi.
Nežino, kad jie liko gyvi šaltoj širdy.
Tik vizijoj matysiu senelė - jau namuos,
prie gimtojo kryželio sutinka ji sūnus:
Stasys, Vacys ir Anicetas čia kuždas paslapčia.
O kiek toliau Teresė ji mano juk mama.
Julytės nesulaukia sugrįžę į namus,
matyt ji vis dar skuba pas savo mylimus.
Jie dairosi į kelią, kur šilkas šviečia čia,
kur Motina Mergelė, kur jų pradžių pradžia...
Ir verkia smuikas tyliai, lyg bitės dūzgesys,
tą virkdo giesmę mielą – gimtinės ilgesys....
Senam gimtajam sodžiui susėdo jie visi,
sugrįžę tyliai Kūčiom čia vėjo skambesy.
O žvaigždės žiba tyliai ir vėjo šlamesy,
nebegirdėt ką kalba susėdę artimi.
Jie laužo tik plotkelę šaltom tyliom akim
Sustoję kuždą maldą - tamsioj juodoj nakty....
Dar pasėdėkit noriu ištarti čia – deja
kad žvakės knatas - išnyko nejučia...