Aš būsiu upė...

Aš būsiu upė, nebyliai srovenanti ir snieguotose kalnų viršūnėse, ir bekraštėje smėlio oazėje.  Saulei kaitinant slapstysiuosi voratinklių šešėlyje, lietui lyjant šypsosiuos perkūno kūriniams. Kartais stebėdama žydras mėnulio akis matysiu tylų naktinių drugelių šokį, o ryte priglausiu tamsos akrobatų pavargusius kūnelius.                              Bet vis dar tylėsiu...

Tobulai žydro dangaus skliauto sidabrinės ašarėlės tyliai masažuos mano įsitempusį kūną...                                                                                                                                          Bet vis dar tylėsiu...

Ant nusvirusios baobabo šakos nutūpusi lakštingala dovanos dar niekur negirdėtą meilės ariją, kai stipriai apsvaigę flamingai grakščiai šoks svajingą baletą...           
Stebėsiuos, bet vis dar tylėsiu...

Magiškos melodijos garsams atsidavusios žuvytės plaukdamos į  paviršių visiškai nepastebės dirbtinių pusseserių...  Tik sušalę žvejai praradę amą stebės, kaip besisupdamos svajingų bangelių lopšyje žuvytės dar ir dar kartą prašo pakartoti. Nieko nesupratusios snaigės ištirps dar nespėjusios pasiekti saulės spinduliais iškloto kranto, bet smalsuolė lydeka vis tik paklaus, kas žemėj nutiko....                                  Šypsosiuos... ir tyliai prabilsiu..