Žvilgsnis Tiesiai

Ant nuorūkom sėto šaligatvio krašto,
Prie purvino medžio kamieno suraižytas,
Atrėmęs nuvytusius rankų pirštus į galybę,
Lyg šokyje dūmų, lyg balzgano melo prisirpęs.
Klausausi...

Pavargusio balso, nutysusios gaidos,
Sustumtos lyg žvyras sušlapęs, negyvas,
Kalčių išvagotas bet tikintis žodis subręstų,
Išgirst neįpratusios ausys neklauso, neklauso.
Galvoju...

Lyg pilys po karo - pailsusios mintys,
Nuo plytų bešluostančios kraują raudoną,
Panašų į vyną, bet skaudų, žaizdotą, oi skaudų.
Nelikę vagų, kuriomis teka norai, tik varvančios tylos.
Paploju.

O žmonės pro šalį taip skuba ir stebis,
Nepratę matyt, kad kas nors skausmui plotų,
Paskendę savy metą nuorūką, antrą... ketvirtą,
Po kojom, prie medžio kamieno, prie savojo vargo.
Nebe... neskaičiuoju.