Dangaus apgaulė

Toks aukštas ir nepasiekiamas dangus
žiūri visados iš aukštai į mus.
Išdėlioja spindinčias šviesas nakty,
kad nesijaustum toks vienišas svetimoj šaly.

Saulė, vėjas ir vėl saulė.
Panašu tai kaip dangaus apgaulė.
Slepiasi jis po tamsiais debesimis,
Kartais nardo po pusnis.

Šildo, šildo - į save pažvelgti gundo
Po žiemos įšalus žemė atsispirti nė nebando.
Tik dangus nebepaliauja mainytis.
Žemė sala! Bėk ją vytis!

Dangui įsakyti nieks nedrįs,
o pabandęs vis tiek paslys.
Kodėl šiai vargšei žemei
atiteko ši dangaus apgaulė?