XxX

Didžiulės sienos maža dalis
Liks nepaliesta ir mirštant nieks nepamanys
Jai truko šilumos, kurios nepajėgė ištart
Žmogaus sekundės žingsnis. Sustot. Keista auka
Nesusimąsto, o jai užtektu vien tik to
Begalė galvoja neįprasta daiktams turėti viltį
Tokių, laimė neaplanko, ir ieškodami jie jos neras

Gyvenimo laukimas nežinant to kas bus
Manai sunku – visų dar nepažįsti
Bandyki džiaugtis tuo kas gyva
Ne tuo ką sukuria žmogus
Mintim pabėgt nuo realybės savitu būdu
Guliu sniege gražiai išlietas plienas
Teisus dvasia ir šaltas tuo kas liko
Jie mato akimis, o reikia juk pajaust
Juk duodamas teikiu jiems viską
Supratingumo mintyse meldžiu
Atėjus laikui paliksiu mažas gabaliukas
Tikėti nenustojęs, kad dar palies ranka
Bėgant laiko matams kankinamas visom kančiom
Protas suvokia, tai kas vyksta, kūnas jo sąmonės namai
Sunaikinsi asmenybę, bet siela neišnyks