Nukrito šydas iš dangaus.
Aksominio juodumo,
geltonais gintarais pažiręs.
Aš nežinojau kas tai ir iš kur...
Norėjau tik priglaust prie kūno,
pajaust švelnumą.
Čiuopiau aš orą, bandžiau paliest.
Skverbiausi kiaurai,
skverbiausi šydan iš dangaus.
Uodžiau naujus kvapus:
sumišę cinamono ir gaivos,
raminantys sandalmedžio ir paslapties.
Sėdėjau visą laiką ten,
kur nukrito šydas pirmąkart.
Užvertusi akis dangun regėjau...
Ir nieko klausti nenorėjau.
Nei kas, nei kur, kodėl ar kaip,
man nemagėjo.
Kolei šydas vis pilkėjo, vietomis šviesėjo,
gintarai be garso nyko,
gal jūron jie byrėjo?
Ir balsas galvoje šnabždėjo:,, Aš vėl apgaubsiu, vėl kerėsiu,
cinamono kvapu ir šydu paslapties. “