Amžinatelisio atmintis

4.                         
    Astei išėjus iš Pasostės ne iškart pastebėjom ant stalo paliktą seną laikraštį. Ir Vidiniui, ir man buvo miela matyti, kaip gražiai ūgtelėjo karietos panelė, tačiau artėjančių permainų nuojautoje, dažniau kūrėm planus, kaip reikės gyventi ateityje ir neliko laiko džiaugtis, gėrėtis tuo, kas yra, ar atsiminti, kaip kas buvo. Tik nukaukšėjus greitiems Astės žingsniams ir Vidiniui prisėdus prie stalo, jo akys užkliudė laiko nugeltintą savaitraštį, bet jam svarbiau buvo išgirsti, kaip kuriasi posmai. Nesiekė šratinuko ar pieštuko jausdamas, kad  kūrinėlis nebus įtaigus – net nebūtų gaila, jeigu tuoj pat išnyktų taip ir neįšokęs į atmintį ar popierių. Stovėjau prie lango, kur ant palangės žydėjo Taurijos padovanoti kardeliai. „Jiems čia gera, -galvojau, - nemenkas laikas praėjo, o jie nemeta žiedelių“.

AŠ. Vidini, kas pirmiau - Taurija ar Tauragė?
VIDINIS. Dar viena spręstina problema! Ech, Pranuci, Pranuci!... Sprendimus, kuriuos galima palikti kitiems, palikim. Mums užtenka savų problemų. Įklimpom. Dievas mums, matyt, dar vis duoda kantrybės.  Manėm, pykšt pokšt, ir darbas bus padarytas. Deja, taip neatsitiko. Bet kaip nekalbėtum, o Dievui, mano supratimu, rūpi mūsų darbas. Neleidžia ne tik jo numesti, bet ir paramą siunčia.
AŠ. Turi galvoje Astę?
VIDINIS. Ji ne tik žada mudu surinkti į vienetą, bet net tiki, kad surinkimo darbą galime ir patys atlikti. Kai  jau patys savimi  netikime, ji dar vis tiki.
AŠ. Ak, štai kodėl tu taip:

Dairos ir dairos
Padangė plati,
Į ką atsiremti -
Nežino.
Nežino, kad
Vyzdžiuose
TAVO akių
Įstrigusi
Laikos gimtinė.

O ten, kur norėtų nuplaukti,
Jai nelemta plaukti, deja...

Aprėpusi dieną ar naktį,
Vis dairos ir dairos
Padangė plati
Už mane.
Už kitus.
Net už tuos,
Kuriems nesvarbu,
Kas buvo - nebuvo,
Kas bus ar nebus.

Nieko amžino, sako,
Ko galima būtų netekti.

VIDINIS. Kliūva. Neišbaigta mintis. Gal irgi norint padėti. Bet, Pranuci, paklausyk, ką tau paskaitysiu iš amžinatilsio.  Ar meni „Kalbą Vilnių“?

    Neatsigręžiau. Neatitraukdamas akių žiūrėjau į kardelių žiedelius, o Vidinis atsargiai pakėlė makulatūros senieną. Astė savaitraštį paliko atverstą, mėlynu pieštuku storai apibrėžusi tekstą, anot jos, „berniukams perskaityti“. Tekstas nedidelis. Vidinis jį perskaitė vienu akių užmetimu, bet pasiliko savitvardoje, pirma leisdamas išsikalbėti eilėraščiui. Dabar irgi nekėlė balso ir atrodė, kad didesnio poveikio jam nedaro.

VIDINIS. Ko tyli?
AŠ. Skaityk.
    Palūkuriavo, pažiovavo ir skaitė:
    “Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“.
    Ne, žmogeli. Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą uždainavo. “

AŠ. Va kaip! Betgi tai tiesa! Taip ir buvo, Vidini. Tikrai taip ir buvo. Kaip dabar atsimenu. Žiema. Sausis. Jo vidurys.
VIDINIS. Čia irgi taip parašyta.
AŠ. Vis tik tu, Dieve, esi. Vis tik žodis pirma. Jis pirma net tuomet, kai reikia atsiminti. Klausyk, Vidini, ir atsimink.
VIDINIS. Skambina. Pakelk ragelį.
AŠ. Klausu. Taip, taip. Mes tuoj pat.
    Truputį palaikiau jau nutilusį telefono ragelį. Paprastai karietos erdvės susisiekdavo savaime. Reikėjo turėti Radijo karietos ekipažo nario statusą, ištarti - kad ir mintyse - erdvės pavadinimą ir ryšys pradėdavo veikti. Ši ryšio priemonė negriozdė  karietos erdvių daiktais ir talpinosi nežinia kur arba tiksliau - visur.

VIDINIS. Astė?
AŠ. Ė, kaip ne laiku. Visi jau ten, Tomo erdvėje susiėję. Prašo paskubėti.
VIDINIS. Paimt „Kalbavilnį“?
AŠ. Ne, ne. Tegu būna. Jau buvau užmiršęs, kad dažniau būtent taip ir vadinome - „Kalbavilnis“. Ė, kaip ne laiku, bet... Eikime Vidini.

(Iš „Laikas atsiminti“)