Pasaulis 7

Dieną aš pietavau vienas. Tuo metu visi buvo išėję. Keptuvėje paliktą dešros gabalą, beveik netyčia išmečiau į šiukšlių dėžę, paskui išsyk, aš užsispoksojęs, jį grąžinau atgal į skardą, kur karštame aliejuje užleidau žaliais kiaušiniais. Dūmai pamažu sklaidėsi. Šaipėsi iš tuščio lango, praviro lyg mano skrandžio. Dabar jaučiausi tikrai labai alkanas.
Kiemo aikštelėje stebiu dirbantį žolės pjovėją. Jis staiga pasilenkia, atsisega purviną savo striukę, toliau iš lėto pjauna žolę. Vėliau man pasirodo, kad kiaušinienės kvapas kažkiek jį suerzina – atsisuka į lango pusę, o paskui nieko neįvyksta, toliau tęsia darbą.

Praėjusią naktį gana stipriai šalo. Žolė lengvai nepasiduoda, grumstai sukietėję. Matau dirba sąžiningai, tarsi kažkas stebėtų. Paranoja? Greičiausiai vaikystėje buvo pernelyg prižiūrimas motinos. Esu priverstas pripažinti savo paties kitoniškumą, tiesiog dabar – su pagarba žolės pjovėjo motinai, kuri rūsčiai kažkada sekė kiekvieną jo žingsnį, visai nenutuokdama kaip tai paveiks mano pasąmonę. Ji kūrė pasaulį. Susimokėjusi sąskaitas ir sulaukusi švenčių, neleisdavo sau pasimiršti, matau, kad rezultate to, jis daug ko išmoko, bet, deja, iki galo man nepavyks sužinoti. Lėtai atsistoju nuo stalo, akimis palydžiu nusitęsusį garsą paskui žoliapjovę, paskui pagarsinu radijo imtuvą. Nieko daugiau.

Baigiu kepti. Sėdžiu prie stalo, kramsnoju juodą ryžių duoną, atrodo skanesnė nei iš pirmo žvilgsnio. Skrandis apdoroja praėjusios nakties įvykius. Jie stringa gerklėje tarsi popierius. Grįžau paryčiui auštant, kai darbai baigėsi ir Samas liepė važiuoti namo. Po truputėlį ėmė švisti, dangus didėjo, kelio danga ryškėjo. Mašinoje Lora atrodė išsikankinusi. Užmerktomis akimis man nepratarė nė žodžio. Sukoriau gerą šimtą kilometrų su ja – mes dirbome kiaurą naktį, telefonas netilo – Samas laukė vis naujų skambučių, klientams siūlė Lorą. Ji buvo simpatiška aukšta blondinė, kalbėjo tyliai. Mano taksi ši moteris atrodė tikras nesusipratimas. Aš įsivaizdavau ją įsikibusią nagais į plaukuotą kliento užpakalį, tarsi pliušinį žaisliuką, prašančią ją dulkinti už kelių šimtų vertės banknotus ir mažiausiai norėjau, kad būtų tas tiesa. Lora pakankamai gerai tai žinojo. Galėjo dirbti dienomis ofise – tai nei vargintų, nei per daug sekintų. Atsižvelgiant į dirbančias drauges turėjo taip ir daryti.

Bet ji buvo kitokia. Moteris, kurią kaip ir daugelį kitų agentūros atstovių, domino pinigai ir laisvė – kitu „kampu“. Buvau tikras, kad ji savaitgaliais labai „nekultūriniu“ veidu kankinasi restorano meniu eilutėse, vėliau sumoka priešais tuščią kėdę kitoje stalo pusėje ir atgyja, jos kraujas tarsi atsigauna, skruostų oda pasidaro rožinė, o dantenos paburkusios. Ji negali atsisakyti popierinių.

„Prieš savo šeimą daugelį metų tiesiog atsitiktinai išsisuku – nežinau kaip, bet „susiuvu“, noriu daugiau neprisiminti kur liko mano tikrosios moters vertybės. Tu neklausk, ar užmigusi meilė invalidui vyrui, metai gimdant vaikus, man panašu į gyvenimą, dėl kurio vertėtų kovoti“, – kartą sako, kai išsidaviau, ką galvojęs.
Tamsoje Lora nenusakoma – lyg negailestingas gamtos prakeiksmas: būti čiulpiama didžiakrūte, krušama, arba paimama jėga, su šlykščia smarve neaiškių tipų. Aš matau, kad nieko dėl to nedarydama, nedrįsta žengti toliau į priekį.
– O kas vėliau? – klausiu važiuodamas visu greičiu. Ji tyli. Sumažinu greitį, nakties skliautas sulėtėja.

Staiga pasilenkia link manęs, provokuoja krūtimis, kalba kažkur iš jų: „Pasensiu. Gyvensiu iš nuomos. Mano sūnūs jau pakankamai dideli, turiu juos kažkaip išlaikyti. Vyras gyvena pas tėvus. Tu manai, kad turiu pasirinkimą? Vakar sumokėjau visas sąskaitas, pripildžiau šaldytuvą maisto, galvoju apie remontą. Nenoriu guostis ar skųstis. Kiekvieną mėnesį keliauju po Europą, gyvenu viešbučiuose, mano gyvenimas labai įspūdingas. Ar turėčiau įsipareigoti vienam asmeniui? Vieną rytą sušukti, kaip stipriai jį myliu? Man atrodo, kad meilės pojūtis atsiranda smegenims apdorojant tam tikrus prisiminimus, todėl neįmanoma jų suprasti, ar pasitikėti“

Jaučiuosi kaip pripučiamas didelis agurkas, kruopščiai užmarinuotas moteriškų rankų, sąžiningai pjaunamas žoliapjovės pačiame derliaus įkarštyje, paskutinės šviesos nueina kūnu, švytuliuoja mėlyname grotuvo langelyje. Tai prisiminęs susinervinu, noriu užmiršti jos žodžius. Aš suprantu, kad Lora „25“ stop kadras.

Galimas daiktas, kad aš išgyvenu dvidešimt keturis kadrus per parą, o vienas „25“ yra man yra visiškai nesuvokiamas – gyvena pasąmonėje, giliau už visų tų vykstančių aplinkui pasaulinių įvykių, kada neaiškiai klaidžioju trūkinėjančiuose informacijos srautuose, bet negaliu jų tarpusavyje susieti, todėl labai sinchroniškai juos atmetu tarsi kokį augantį savyje virusą. Mano smegenys tesugeba apdoroti tai, ką pažįstu ir išgyvenu aš pats, –  iš to galiu spręsti apie būsimą ateityje absoliučią vienatvę, kurioje nutiks tai, ko niekas negalės iki galo suprasti, ir už tai man nieko neįvyks. O juo labiau ir kitiems. Žiūriu į verdantį virdulį, rankoje laikau puodelį. Prisimenu Ievą.

Viena iš gruodžio dienų, mėnuo įpusėjęs, Kalėdos ir Naujieji metai visada kartu. Išplauks kažkur su nežinomais kalendoriniais skaičiais. Nukris ant nematomo sniego, prisigers eilinės tuštumos, padalins ateinančius metus į keletą meilių, vyno taurių, kokso, šampano - brudo – atšaldys mano aptemptą odą mažais sniego grūdeliais; tokia neišgyventa mano nostalgija turi laikinai pabėgti, su mėnesio pabaiga.
Kodėl nerandu nė vieno praleisto jos skambučio? Be jos – ką aš daryčiau? Ką veikiu dabar?