Šiurpas

Trečioji dalis


Taip, užmigau, bet poilsiu tai, ką patyriau, pavadinti sunku. Jau seniai neprisimindavau savo sapnų, tik žinojau, kad kiekvienas žmogus miegant sapnuoja du tris kartus per naktį. Kažkada skaičiau apie sapnus knygoje. O filmuose tekdavo matyti žmonių sapnuojamus košmarus, bet pati nesapnuodavau jokių baisių sapnų ir nežinojau, kokia didžiulė ir sukrečianti toji baimė – košmarų baimė. Dabar žinau jos skonį . Jausmą, kai, rodos, širdies ritmas muša iš vidaus taip, kad aidas atsiliepia galvoje. Net sunku tą būseną apibūdinti.. Todėl žodžius „košmariška baimė“ vartoju tik pasakodama savo košmarus.
Taigi. Pirmiausia pamačiau didžiules, išplėstas to vyro akis visai arti savųjų. Visas nepažįstamojo veidas buvo išrasojęs . Smulkūs lašeliai, kurie ritosi juo, iškart rodėsi man tokie nenatūralūs. Bet vos spėjau apie tai pagalvoti, jis griebė mano ranką ir suriko tiesiai į ausį:
- Ko delsi? Bėk, Aura, bėk!
Bėgau. Vos spėdama, jo tempiama, vis užsikabindama už kokio nedidelio kliuvinio – grumsto ar akmenuko. Alsuoti buvo ypač sunku, nes tvyrojo sunkus, drėgnas pelėsių kvapas. Skuodėme kažkokiu ilgu, tamsiu koridoriumi, kuriuo sienos taip pat, kaip ir bėgančiojo veidas, buvo nusėtos vandens lašeliais. Keistai skamba žmogaus veido ir sienų palyginimas, bet tuo metu jos man rodėsi gyvos – mačiau, kaip sienos tarsi vibravo tyčia užsukdamos ar susiaurėdamos. Mus vijosi. Bijojau pasisukti ir žvilgtelėti, tik akimirką stabtelėjau ir tuoj prie pat išgirdau čaižų moters juoką ir žodžius:
- Palik ramybėje mano vyrą, beprote.
Netikėtai prieš mus, blogai apšviestoje aplinkoje, sušmėžavo didžiulis žmogaus siluetas. Veido bruožų nesimatė. Tik katės kaukės kontūrai ant jo veido.
Mes sustojom. Bėglys puolė ant kelių, parklupdydamas ir mane. Moteris pasiliko mums už nugaros.
- Aš nekramtysiu tų šlykščių vištų galvų, man šlykštu…. šlykštu, – klupėdamas įkišo rankas į kišenes ir ėmė traukti iš ten kruvinas nukapotas vištų galvas, su pykčiu tekšdamas žemėn. Mačiau jo purvinas, kraujuotas ir smarkiai drebančias rankas.
- Jis niekina maistą, valdove. Jis …. jis pats – višta…, - šaukė moteris, -aš noriu jo galvos paskanauti.
Ji greitai pribėgo prie kaukėtojo ir padavė ilgą kardą:
- Suvalgykim mano vyro galvą. Tai bus mano ištikimybės tau įrodymas.
Ir vėl nuaidėjo čaižus jos juokas. Virpėdama iš baimės bandžiau įsižiūrėti į tamsą. Moters veidą taip pat dengė katės kaukė, ji buvo daug mažesnė už tą, kurį vadino valdovu. Į akis man krito sutvarstyta monstrės ranka ir nemenkas kūno sudėjimas. Pamačiau prie sienos pastatytą medinį suoliuką, šiukšlių kibirą, įsidėmėjau, kad nemažas sienos gabalas tarsi kuo tamsiu aplietas.
Vyras drebėjo tarsi drugio krečiamas ir kažką dusliai vapėjo. Supratau – meldžiasi. Norėjau kažką daryti -šaukti, bėgti, bet buvau šoko būsenoje – lyg suparalyžiuota. Persekiotojai griebė vyriškį iš abiejų pusių už rankų, nutempė prie suoliuko ir ėmė smaugti. Užsimerkiau, klupėjau ir girdėjau, kaip jis kankinasi gargaliuodamas. Paskui išgirdau čiaukštelėjimą ir duslų garsą, tarsi kas kristų, po to girdėjau, lyg kamuolys ridentųsi ir……atsimerkiau. Viešpatie! Į mane žiūrėjo nukirsta ano vyriškio galva. Ėmiau klykti . Žmogžudžiai i puolė prie galvos, susmeigdami į ją dantis.
Sugebėjau pakilti. Bėgau. Jaučiau, kad net mane aptaškė šilti kraujo lašai ... Dabar ir sienos buvo aplipusios besiridenančiais raudonais lašais. Pavymui girdėjau duslų valdovo balsą:
- Bėk, višta, bėk, jei būsi neklusni, suvalgysime ir tavo galvą... Skani višta.
Taip. Tai buvo Šiurpo balsas.
- Aura! Auryte! – purtė už pečių sutuoktinis, - atbusk pagaliau.
- Kas? Kas? – drebėjo net keliai.
- Blaškaisi, neseniai šaukei... Ar susapnavai ką negero?
Ką negero? Sapnavau? Košmaras. Koks košmaras. Net negaliu papasakoti. Ne dabar.
- Tau dar ankstoka, būčiau nekibinęs, bet ėmei šaukti. Klausyk, a? Gal kaip vakar... Pasakyk, kad mane myli, a? Pusę valandos laisvai galėčiau pavėluot. Viršininkas nieko nesakytų...
Ištraukiau iš antklodės rankas ir vėl greit paslėpiau . Pasirodė  ištepliotos krauju. Mylėtis? Dabar? Net nusipurčiau.
- Baik tu, kam vėluot? – bandžiau nusišypsoti. - Geriau kokį vakarą vėl .. užsidegsim žvakes, aruošiu aliejinę vonią.
- Auryt... - kaip mažas užsispyrė, - na duok lūpas, kakliuką... - puolė bučiuot kaklą.
- Ne! –riktelėjau kiek per piktai.
- Na jūsų, moterų, nesuprasi, - ėmė rengtis bambėdamas, - tai puola vulkano lava alsuodamos, tai šaltos kaip aisbergai.
- Na, nepyk, - spėjau atsiprašyti išeinančio, - labai blogą sapną sapnavau. Nuotaikos nėra.
Išties jaučiausi bjauriai. Visad stengiausi atlikti savo vedybines pareigas – kaip juokais mes vadinom sueitį - nepriekaištingai, o šiandien pirmąsyk atstūmiau  nuosavąjį. Apskritai, mūsų giminės moterys karšto būdo, seksualios, bet…. susikrimtimo akimirkas išblaškė vėl iš antklodės išlindusios rankos. Tikrai apkraujuotos. Viešpatėli.... Ir patalynė keliose vietose sutepta. Nulėkiau į vonią praustis ir pasitikrinti, gal mėnesinių ciklas sutriko?
Iki kitos budėjimo paros turėjau apsispręsti – likti darbe ar parašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru. Tačiau Glorijos skambutis nutraukė visus mano svarstymus.
- Už valandos būsiu. Turiu rimtą pokalbį.
Glorija atvažiavo pilnais krepšiais dovanų ir vaišių. Pokalbis kiek pribloškė.
- Nieko ypatingo, - čiauškėjo, žaisdama su Silvestra, - pasakysi Petrui, kad galvą skauda, kad leistų į penktą postą, nes ten ramiausia – mažiausiai mašinų išvažiuoja. Ir tiesiog pavaidink, kad tikrini krovinį. Koncerniškiais bus pasirūpinta. Aišku, jei kas – perspėk. Ypač, jei ką tas buožgalvis Šiurpas sugalvos. Mobilų mano juk turi?
- Ir tu vadini Šiurpu poną Saulių?
- Tai kad visi taip vadina.
- Glorija, o tu žinai, kad man katė gamykloje buvo įkandus?
- Katė? Žinai, jų kažkokių sulaukėjusių atsirado. Prieš kelis metus vieną darbininką rado rūsyje - uždususį ir kačių apvalgytą, ypač galvą apkramtė.
- Jei. . O nuo ko jis mirė?
- Girdėjau – bėgo labai smarkiai ir širdis. Trūko oro, užduso – žinai, širdininkas. Rado kiek vėliau –tai alkanos katės ir patvarkė. Tik man keista, nes nežinojau, kad katinai žmogiena minta, juk ne žuvis ar višta.
- Baik, - nesusitvardžiau, išgirdus žodį „višta“, - ir atleisk, kad šaukiu – jautri pasidariau.
Negalėjau atsisakyti ir nepadėti pusseserei, įdarbinusiai mane nors įkliūti prisidėjus prie vagysčių – irgi bauginanti perspektyva. Užtat nuotykis.
Važiavau į darbą be nuotaikos, nors du dalykai kažkaip masino –norėjau išgirsti Petro pasakojimą ir norėjosi padėti Glorijai – gal nauji pojūčiai neleis vyrauti tai baimės įtampai ir galvoti apie paskutinių dienų vizijas.
Petras neprieštaravo mano prašymui padirbėti penktame poste, nes grįžo po atostogų dar viena kratėja.
- Susipažink. Margo. Tai yra - Margarita Voločko.
Pagaliau pamačiau trečiąją pamainos moterį. Didžiulė kupeta garbanotų plaukų, gilios tamsios akys, aplink kurias išdavikiškai spietėsi raukšlelės. Vyresnė už mane. Pabandė nusišypsoti:
- Labas, Aurelija. Tai bėgi į penktą? Ateisiu trumpam paplepėti po pamainų. Gal Drulios paprašysiu pabūti poste – ir ateisiu. O dėl galvos... turiu analgino spintelėje.
Kai pasuko į mūsų kambarėlį, išdrįsau nužvelgti – stambus kūno sudėjimas, labai puikus dryžuotas sijonas – tokie buvo madoj, todėl kainavo nemažai - raudona, kiek pūstomis rankovėmis bliuskutė.
Kai atnešė tabletes, nuščiuvau. Kairė ranka buvo sutvarstyta, tvarstis išlindęs iš po rankogalio.
- Užgavo, – pamatė mano žvilgsnį. - Chuliganas. Prie jūsų namų. Vėlai.
- Ką tu veikei tokiu laiku Dragūnų gatvėje, Margo? - įsikišo į pokalbį Petras.
- Nieko. Truputį užsispoksojau, o jis kad dės basliu, panašiu į šluotą.
- Iš kur žinai, kur aš gyvenu? – vedė mane iš proto sutapimai.
- Buvau sutikusi Aurimą – sakė.
Kalbėtis, aišku, nebuvo laiko. Anos pamainos sargai laukė keitimo. Ėjau į penktą, bandydama prisiminti, kada aš Aurimui esu pasakiusi savo gatvės pavadinimą. Ar mes apskritai kalbėjome apie
gyvenamąsias vietas? Na ne. Tik rajonus minėjome. Reikės jo paklausti, ar žino, kurioje gatvėje gyvenu? Bet Aurimas į darbą atėjo piktas, šlubuodamas ir visai nebandė manęs kalbinti. Dirbo pirmame praėjime su Kotryna. Tądien jiedu sulaikė net tris nešikus.
Penktame poste man patiko. Ramu. Patikrinau kelių mašinų išvežamą produkciją, pasirašiau ant važtaraščių, sutvarkiau dokumentaciją, kelis žmones su gamyklos leidimais įleidau į teritoriją. Visą tą laiką tvarkiau postą - išsišlaviau, išsivaliau dulkes, išsikarpiau popierinių servetėlių, į stiklainį pasimerkiau kelias aplink postą augusių raudonų dobilėlių šakeles. Buvo kelis sykius užėję patikrinti SRS vyrukai, du kartus aplankė Šiurpas. Tik įkišdavo pusę kūno pro duris, apsižvalgydavo ir, nieko nesakęs, išeidavo. Ėmiau nerimauti – vakare laukė operacija „ Glorija“, o jo vizitai tokie nenuspėjami.
- Glori, zuja čia Šiurpas vis, - paskambinau pusseserei, - nežinia kada vėl atlėks.
- O Žirnelis man sakė –laisvą pasiėmė. Palauk, ką nors sugalvosiu.
Ateiti pas mane ji nenorėjo – labai svarbu, kad mūsų kartu nematytų.
Šiurpo, matyt, privengė ir administracija. Glorija paskambino ir pasakė, kad sumanymas atidedamas iki geresnio paruošimo. Supratau, kad vagiamos produkcijos vertė turi būti įspūdinga, jei šitaip bijoma rizikuoti. Galų gale Glorija - administracijos viršūnėlė. Taigi vakaras bus ramus. Prieš vidurnaktį atėjo Margo su Kotryna. Atsinešė baltos butelį ir sumuštinių. Ot, tai moterys!
- O jei kas ateis patikrinti? –  nerimau.
- Įpilsim, - nukirto Margo, - galvoji yra atsisakančių? Petrelį tai reiktų pasikviesti.
Už dešimties minučių Petras jau sakė tostą:
- Už moterų draugystę, už naują žmogų, už Margo sugrįžimą.
- Ei, Petreli, - nusijuokė Kotryna, -  šis tostas- trys viename..
- Paskui už tavo patirtį gersim, - nusikvatojo ir Petras, - trys pagavimai per dieną. Batia bus patenkintas.
Aš beveik nešnekėjau, o tik klausiausi. Petras labai greit apgirto.
- Margo, paplepėk su Katia. Aš Aurą nuvesiu parodyti gamyklos rūsių. Naujas žmogus, dirba apsaugoje, o su gamykla nesusipažinusi. Eime...
- Neik, - vulgariai juokavo moterys, - su girtu vyru į rūsius - išgvaltavos. Nežiūrėk, kad senas. Dar stiprus, o jaunos tokie labai nori.
Norėjau, kad Petras duotą Stefanijai pažadą –papasakoti man kažką – išpildytų. Išėjau su Petru.
Baimė surakino vos įžengus į pirmąjį rūsio koridorių. Pažinau šią vietą. Šiais labirintais bėgau košmariniame sapne. Net lašeliai aplipę sienas kybojo, ritosi, tik mažesnio jų kiekio būta realybėje.
- Tuoj čia bus suoliukas – paplepėsime ir nieks mūsų netrukdys.
Ėmiau net drebėti – suoliukas, šiukšlių kibiras, tamsesnis plotas sienoje – taip, čia buvo įvykdyta toji egzekucija. Nustebino šviežių gėlių vazonėlis šalia suoliuko:
- Sapnavau šitą vietą. Tikrai. Sapnavau košmarą. Viską čia mačiau. Tik gėlių nebuvo.
- Gėles turbūt atnešė Margo. Jos vyrą rado šitoje vietoje negyvą. Kraupi istorija ir paslaptinga. Tarp kitko jį apkandžiojo katinas. Negyvą. Gal tas pats ir tave.
- Petrai, Petreli, negeri dalykai vyksta. Aš matau katinų snukius, košmarus, mane rakina baimė..
- Žinau, - pertraukė, - todėl ir noriu papasakoti. Ne tu pirma. Jau daug moterų išėjo iš sargybos dėl to laukinio katino. Bijojo. Jis gal drąsių nepuola? Ne visos jį matė. Vienos sakė, kad jis kalbėjo. Man guodėsi - negi visiems tokią kvailystę skelbsi? Kitom buvo įkandęs, tik ne tokioje, atviroje vietoje, žmonėms matant kaip tau. Dažniausia rūsyje. O vienai – Stefanijos dukrai – teko net kelis mėnesius gydytis. Su Stefanija sutarėme neskelbti, nes Jolita pasakojo klaikias nesąmones, o ir gamyklos direktorius prašė asmeniškai – įvykis gamykloje . Spauda, nemalonumai. Sumokėjo Stefai už gydymą pilnai. Geras vyras. Tai va. Mano kaimynės, na, matei ją, dukra Jolita niekur nedirbo, gėrė, sėdėjo motinai ant sprando. Išsiskyrusi, jau nebe jaunuolė -  arti keturiasdešimt. Mudu pasišnekėdavom. Pagailo man Stefkos ir įdarbinau Jolitą į sargybą, pasiėmiau savo pamainon. Kas ketvirtą parą – gal po truputį tie išgėrinėjimai tvarkysis. Iš pradžių lyg nieko – ir sulaikymų neblogų turėjo, bet prie vyrų tai kibo – buvau radęs ir su Drulia, ir su Aurimu. Pasiutbobė. Ir dar pono Sauliaus užsigeidė, gal iš pasiutimo ar principų, velniai tas moteris supaistys. Tas tik pasirodo – ji tuoj ir sukasi, šypsena pasipuošus. O paskui... Vienąsyk paskyriau
Į šeštą postą, tai nežinia, kas ten atsitiko. Atėjo apdraskyta, susivėlusi, pakaikusiom akim ir žodžio neišpeši. Pasidarė baili, tyli, lyg pakeitęs kas būtų. Vis bijojo to pašiurpusio juodo katino.
Staiga netoli pasigirdo miauksėjimas, pašokau nuo suoliuko ir įdėmiai apsižvalgiau.
- Ot kaip tu dabar.. Vis miauksėjimo gąsdinosi. Mamai pasakojo visokius savo matymus. Na ir, aišku, labiausiai apie poną Jonavičių. Jo visi gamykloje prisibijo. Landus kaip gyvatė. Šiurpu vadina. Ir dar apie moteris – kates. O tądien gamykloje buvo svečių . Daug darbo turėjom. O ji kaip tyčia su kvapu į darbą atėjo, nukišau toliau, kad prie svečių nesipainiotų. Paprašiau rūsį pasaugoti, kad nieks nelįstų ir apskritai ten nevaikščiotų – radome ryte be sąmonės. Oi, stipriai katino apkandžiota. Aš manau, kad vienas toks žmogienos mėgėjas yra. Koks mutantėlis. Antri metai gaudom su Aurimu.
Vėl pasigirdo miauksėjimas kartu su žmogaus žingsnių garsais. Perbalau ir sugriebiau Petrelio ranką.
- Štai kur jūs? – Margo laikė ant rankų visai mažiuką kačiuką. - Viršininke, jūsų jau ieško. O ko dabar čia sėdit?
- Kalbėjomės truputį. Pasakojau apie Jolitą.
- Tą, kur dabar durnyne uždaryta?
- Aišku, ne taip Stefanija gal būtų papasakojusi. Ji bijo, kad kitom taip, kaip dukrai, neatsitiktų.
Pagaliau išėjome iš rūsio ir išsiskirstėme visi kas sau – aš nuskubėjau į penktą paleisti Kotrynos, Margarita į antrą praėjimą, Petras į savo kabinetą. Eidama mąsčiau apie tai, ką išgirdau. Žinojau, kad troškimas pasikalbėti su Jolita turi išsipildyti. Reikėjo sužinoti, kurioje ligoninėje jos ieškoti.