Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ateinančios kelios minutės susiliejo lyg vientisas ir nepertraukiamas monolitas. Gera reakcija į nekasdieniškas aplinkybes niekada nepasižymėjau, o dabar nervai visai pasidavė – kontrolę perėmė kažkoks gan prastai veikiantis autopilotas.
      Jo valdomas į savo turistinę kuprinę susikroviau būtiniausius daiktus (šiek tiek drabužių ir maisto), padėjau Dmitrijui ant lovos užkelti vis neatsigaunančią bendrakeleivę, nuraminau šios sūnų („taip, taip, tavo mamytė tuoj pabus, jai tik šiek tiek negera pasidarė... “) ir ignoravau jo žvilgsnį, sakantį: „avine tu, aš ne koks nors penkiametis, žmoniškai kalbėt gali ar ne?“
      Tuo tarpu Natalija vis kaišiojo galvą pro duris, stebėdama, ką veikia mūsų maži žavūs cerberiai.
        – Jei kokį pamatysi, jokiu būdu nežiūrėk jam į akis. Čia tau ne paprastas „specnazas“, šitie tokių dalykų primokyti, kad žinodama naktim nemiegotum! – perspėjo ją Dima, ir aš pajutau, kaip paširdžiuose ėmė nemaloniai dilgsėti.
      Kažkokiu nebyliu susitarimu mes su Nataša nusprendėm jo neklausinėt ir nekalbint, juolab oficialaus sutikimo „keliauti nežinia kur, nešti nežinia ką“ taip pat nedavėm. Bet kažkokia kvaila nuojauta, lyg kirminas graužianti pasitikėjimą savimi, sakė: „prisivirei košės, tai dabar ir srėbsi, net springdamas“.

      Praėjus kokiam pusvalandžiui nuo tada, kai traukinys sustojo, Dima pagaliau davė starto signalą. Nataša paskutinį kartą perbėgo vagoną, įsitikino, kad palydovės tikrai sulindo pas mašinistą dalintis naujienomis, o kareivių niekur nesimato, ir mes išslinkom iš kupė – išdavikiškai palikę vargšą Piotrą slaugyti motinos.
      Pasak Dmitrijaus, paskutiniu metu tiesiog akyse pražydusio (lyg įmitęs Napoleonas jis dirigavo ir dalino įsakymus. Matydamas jį tokį pradėjau ilgėtis to senojo klouno, reiškusio teises į svetimą vietą), mūsų dabar laukė svarbiausia užduotis – susikišti subinėn savigarbą. Iš traukinio pro duris ar langus pabėgt negalėjom – nepasakysi gi atskubėjusiems sargams „aš į miškelį nusičiurkšt einu“. O kur dar senas keleivinis vagonas gali turėt laukan vedančią angą? Taip, angą. Išeinamąją.
      Iš pradžių bėgom į vagono galą prie tualeto esančio šalia palydovių kabinos. Tačiau šio durys pasirodė užrakintos, o pabeldus iš vidaus atsklidęs mykimas greitos pabaigos nežadėjo. Teko kuo skubiau kraustytis antrosios išvietės link. Laimei, visi vagono gyventojai ramiai sėdėjo savo vietose, lyg pelės po šluota – bent jau nereikėjo atsakinėti į smalsuolių, pasišovusių sužinoti, kur mes čia kraustomės, klausimus.
      Tualetas buvo tuščias. Po įskeltu veidrodžiu baltavo kažkieno ištepliota dantų pasta, klozeto kraštus paskutinis juo naudojęsis žmogus buvo palikęs tvarkingai apdėliotus tualetiniu popieriumi (protarpiais, berods, naudotu). Kas keisčiausia, beveik nesijautė tradicinio išvietės kvapo. Nors... traukiniu paskutinįsyk keliavau jau senokai, gal Rusijos geležinkeliečiai pagaliau išmoko samdyti valytojas.
      Lyg fokusininkas, Dmitrijus iš krepšio greitai ištraukė reples, atsuktuvą, nedidelį santechniko veržliaraktį ir taip vadinamo „rūdžių surišėjo“ buteliuką. Sukrėstas tokio krepšio (atrodžiusio beveik tuščiu) turinio, ruošiausi užklausti šeimininko, ar ten netyčia neatsirastų atliekamas tankas dalimis, tačiau susilaikiau ir puoliau jam padėti.
      Kažkodėl tikėjausi, kad tai bus sunkiau. Keliais greitais judesiais mes atlupome linoleumą, kiek ilgiau užtrukome su prirūdijusiais varžtais (visi iki smulkiausio nukeliavo kriauklėn), ir po penkiolikos minučių klozetas tesilaikė ant vamzdžių, įtaisytų po grindimis. Čia man teko atsitraukti – dviese sukinėtis siauroje kabinoje ir taip nebuvo lengva, o ką nors doro nuveikti dar sunkiau. Taigi prisijungiau prie Natalijos, stovinčios koridoriuje ir stebinčios (juokingai skamba, ar ne?) du suaugusius vyrus, ardančius traukinio unitazą. Ledinis merginos žvilgsnis tiesiog spinduliavo ironiją ir pašaipą, jaučiau, kad nieko gero iš to nebus.
        – Ei, kloune, – staiga paklausė ji, – gali atsakyti į keletą asmeniškų pasmalsavimų?
      Dmitrijus kažką neaiškiai suburbuliavo.
        – Dabar taip. Tik be užuolankų, okei? Paaiškink, prašau: Kokių. Velnių. Tu. Rengi. Visą. Šitą. Maskaradą. Raštiškas pasiaiškinimas būtų neprošal, bet vargu ar tam turėsi laiko.
      Nuo merginos tono man nugara ėmė bėgioti šiurpuliukai. Mūsų vedliui, regis, irgi – jis ištraukė rankas iš skylės grindyse ir atsisukęs pažvelgė į maištininkę.
        – „Bunt na koroble?“ Gerai. Tebūnie, jūs gi kitaip neištversit. Norit žinot, kas toks aš, norit žinot, kas toks (dusliai skambtelėjo veržliarakčiu pabaksnotas krepšys)  – Jis. Norit, kad jus kur, viską žinot. Sužinosit. Prašom, sėskitės, gerbiamieji smalsuoliai, laiko mes ir taip neturim, nieko baisaus, jei jo bus dar mažiau.
      Paklusdamas kažkokiam instinktui klestelėjau ant purvinų grindų, pajutau, kaip šalimais pritūpė Nataša.
        – Kažkada, seniai seniai, aš laimingas už du šimtus rublių per mėnesį dirbau mažame, šiek tiek slaptame ir visiškai Cė Ką pavaldžiame institute. Tokių per visą sąjungą buvo gal dešimt, užsiiminėjom pagrinde nesąmonėm – bandėm moksliškai pagrįst Dievo nebuvimą, mums tirti atveždavo visokius bepročius, aiškinančius, kad matė NSO ar panašiai. Į įstaigą niekas rimtai nekreipė dėmesio, nebent kokiam „gensekui“ kildavo noras sužinot, ar su mumis dar niekas kontakto neužmezgė. Paskui, per „perestroikę“, gal po trečio nesėkmingo bandymo privatizuoti... – Dmitrijus staigiai kyštelėjo ranką po klozetu, truktelėjo, kažką pasuko, ir plieninis griozdas (lyg pašautas dramblys) klusniai nuvirto ant šono, – ... mes sulaukėm pasiūlymo. O dabar prašom į lauką. Greitai.

      Kaip mums tai pavyko aš iki šiol gerai nesupratau. Kam – irgi. Gal būt prisižiūrėję kvailų filmų apie pabėgimus iš kalėjimo per kanalizaciją mes instinktyviai save įtikinam, kad taip būti negali, gal žmogiškasis protas, išėjimą suvokiantis kaip duris ir nieko daugiau, visas bent kiek absurdiškas alternatyvas laiko neįmanomomis. Išeiti iš keleivinio traukinio išlaužus klozetą...  Kvailystė, argi ne? Taip pat, kaip pametus namo raktus lįsti per kaminą arba laužti sieną buldozeriu.
      Koks siauras yra žmogaus mąstymas...

      Lauke buvo šalta. Sniegas beveik visur nutirpęs, oras tiesiog prisisunkęs drėgmės, ir rūko pavidalu joje maudantis apylinkes. Lyg per pieną matėsi traukinio važiavimo kryptimi boluojantis miškelis ir toli kairėje šviesomis žibanti, greičiausiai nedidelė gyvenvietė.
      Iššliaužiau iš po vagono ir atsitūpiau šalia Dmitrijaus. Silpnai girdėjosi Natašos šnopavimas – ji tvirtai atsisakė savo pirmenybės ir pro skylę grindyse lipo paskutinė. Pagaliau jai pavyko, ir susitaršiusi bei pažeminta mergina tyliai prislinko prie mūsų.
      Tą pačią akimirką pajutau stiprų stuktelėjimą per pakaušį. Neišlaikęs pusiausvyros bandžiau įsitverti Dimos, tačiau tik nusitempiau jį paskui save, ir štai – mes jau ritomės aukštoku pylimo, kurio ėjo bėgiai, šlaitu, kabindamiesi už stambios skaldos, smagiai taukšinčios per nugarą. Pasiekę apačią dar kurį laiką gulėjome mažoje šlapioje pusnyje, melsdami bent ko nors, kad nebūtume pastebėti.
        – Kalė... – išstenėjo Dmitrijus. Pastebėjau neryškų Natalijos siluetą – juodą figūrėlę priešais purvinai melsvą vagoną, susilenkusią, bėgančią smulkiais žingsneliais traukinio „uodegos“ link. Nežinau kodėl, bet tuo metu ji man pasirodė velniškai graži. „Palauk! Aš su tavim! “ – norėjosi sušukti ir pasileisti paskui, prieš tai užvanojus šlykštynei klounui per makaulę ir išgriebus iš jo rankų krepšį su ateiviu.
      Deja, aš tik gulėjau, jausdamas dygstančius guzus.
        – Velniop ją. Ir be mergų apsieisim. Koks kipšas mane traukė bobą kartu imt?...
        – Žinau aš, kas ir už kurios vietos tave traukė, – atsakiau Dimai, – o dabar būk žmogus, paaiškink, kur mes dėsimės?
        – Jokio skirtumo. Ten – jis mostelėjo link šviesų tolumoje, – mažas, purvinas miestukas. Ten, – mostas į kitą pusę, – dvi valandos pėstute ir, jei pataikysim, turėtų būti vietinės reikšmės rajoninis centras. Rinkis. Beje, tu pinigų turi?
      Nusistebėjęs geru pakeleivio orientavimusi vietovėje čiuptelėjau už kišenės. Piniginė vietoj, joje – penkiasdešimt beverčių litų, dvidešimt kiek vertingesnių eurų ir „masterkardo“ kortelė. Toli gražu ne tuščia.
        – Taip. Per akis. Tau frankais ar ienomis?
        – Tiek jau to. Gerai, kad man dar šiek tiek liko...
      Pasijutau nesuprastas:
        – Aš, žinok, nejuokauju. Čia rimtai.
      Dmitrijus numojo ranka, atsistojęs apsižvalgė ir iškart atsitūpė.
        – Dabar einam palei bėgius, iki miško. Jeigu niekas neras išknisto tualeto arba nesugaus tos... kaip ją... na, nesvarbu. Tai va, jei nieko neatsitiks, jie neturėtų užuost, kad kažkas pabėgo iš traukinio. Einam.
      Mes užlipom ant šlaito ir, lyg prisidengdami traukiniu, nukiūtinom priekin. Niekaip negalėjau suvaldyt smalsumo, dėl to paklausiau:
        – O, šitą, tu lyg pasakot pradėjai apie kažką. Ir dar, tie kareiviai ką, antžmogiai? Vienas į mane pirmai pasižiūrėjo, tai aš galvojau apsi...
      Dima staiga sustojo, atsisuko.
        – Pasižiūrėjo, sakai? Nejuokauji? – jis atsiduso, – na, bet jeigu iki šiol sveiki esam, reiškia viskas gerai. Nesusiprato. Tiek to, o dabar klausyk.
      Kai aš dirbau institute ir mums atvežė... Jį, aplink sukinėjosi krūvos tokių. Apmokyti specialiai. Na, žinai – tobulai išmano žmogaus psichologijos subtilybes, mimiką, gestikuliaciją, kažkas iš mūsiškių šnekėjo, kad jie kaip šunys, baimę užuodžia. Tokie mini supermenai – priedo galintys plikom rankom išguldyt dvidešimt vyrų ir nušaut uodą iš už mylios. Kažkada aš... ee... žaliavą mažumėlę iš instituto... savinausi, tai vienas toks koridoriuj susistabdė, sako: „Portfelį atidaryk“. Nu ir pagavo, net apie kišenę po apmušalu suuodė.
        – Ir leisk paklaust, – pertraukiau – tu iš to savo instituto ir šį žvėriuką nusisavinai? O paskui dėjai į kojas?
        – Jo. Švelniai sakant taip ir buvo. Na, kitaip aš tiesiog negalėjau, jie mokslo vardan ruošėsi jį... ai, tau žinot nebūtina.
        – Papjaut?
        – Panašiai.
        – Aha. Tada dar... – giliai atsidusau ir lyg išspjoviau ant liežuvio besisukančią frazę, – kas Jis per velnias? Atskleisk paslaptį.
      Tamsoje nieko nemačiau, bet tiesiog pajutau, kad Dmitrijus šypsosi.
        – Ne velnias jis. Ir ne ateivis, ne dar kas nors. Tiesiog... žmogus. Kitoks. Geresnis nei mes, daug geresnis. Ir, duos Dievas, kada nors tu tai suprasi. Esi ką nors girdėjęs apie Tunguską tūkstantis devyni šimtai aštuntaisiais?
        – Aha... tikriausiai. Atseit meteoritas, o iš tikro skraidanti lėkštė, arba tas... kaip ten jį... Teslas?
        – Ne. Nei Kolia Teslas, nei ateiviai, ar meteoritai čia niekuo dėti. Tiksliai mūsų neinformavo, bet man atrodo... Tada atsirado Jis.
      Sulėtinau žingsnį ir pasižiūrėjau į tabaluojantį ant Dmitrijaus peties krepšį. Kažkodėl man pasirodė, kad viduje kažkas švelniai švyti.
        – Parodyk man Jį dar kartą. – paprašiau.
        – Baik tu, ne dabar, rasim kokią vietelę...
        – Parodyk.
      Dima klusniai prasegė užtrauktuką, iškišo dalį stiklainio, kad galėčiau apžiūrėti.
      Pirmą kartą, traukinyje, Jis man kažkodėl pasirodė panašus į bjaurų, beformį vikšrą. Dabar supratau, kad kažkuo – akimi nepastebimom detalėm, proporcijom – padaras labiau priminė žmogaus embrioną. Nesivartė ir nepulsavo, kaip maniau ankščiau, bet vis tiek judėjo. Kažkaip, tikriausiai viduje. Lyg saulės atspindys banguojančiame vandenyje, tik šitas neskleidė šviesos. Arba skleidė. Arba ne. Arba skleidė... Kad jį kur, kažkokios optinės iliuzijos.
      Ištiesiau ranką ir paliečiau metalinį dangtelį (su nupieštu besišypsančiu agurku), aptrauktą baltu šerkšnu. Jis nesibadė – greičiau glostė pirštus, lyg stambus, tačiau daug naudotas švitrinis popierius.
        – Kristalinės struktūros, anglis. Labiausiai panašu į deimantą, tik šitas tarp gardelių turi organikos priemaišų, dėl to audinys mažumėlę elastingas, – rodos, Dmitrijus papuolė į savo stichiją.
        – Ir tai... Jo darbas?
        – Tokia medžiaga Jis per kelias valandas iš išorės aptraukia bet kokį indą, į kurį yra patalpinamas. Čia kažkokia apsauga, ir ganėtinai veiksminga – vienas mūsų darbininkas kartą išprotėjo, ėmė pleškint į Jį iš „TT“. Kolba ištiško, bet kulkas radom įstrigusias šitam apvalkale. Man atrodo, jei prireiktų, Jis galėtų ir tvirtesnį užsiaugint.
        – Geras.
        – Aha. Mes bandėm panašų daiktą pasigaminti, beveik išėjo, tik paskui viską konfiskavo valdžia... Beje, jei jau apie reikalą prakalbom.
      Dima kyštelėjo ranką į krepšį, ištraukęs kažką nedidelio ir kampuoto ištiesė man.
        – Imk. Kadangi aš krepšį nešu, greičiausiai jie pirma čiups mane. Tau dar gali pasisekti, jei greitas būsi. Čia „Glokas“.
      Atsargiai paėmiau pistoletą. Nors korpusas iš pažiūros buvo plastmasinis, bet ranką svėrė gan ženkliai, ir, matyt, galėjo pasitarnauti paprasčiausiai kumščiuojantis.
        – Jame likę keturi šoviniai, neklausk, kur kitus padėjau. O dabar – einam.
      Bet aš stovėjau. Kažkas mano viduje nutrūko: laikiau rankoje ginklą, o iš sąmonės vis nesitraukė vaizdai – į mane besitaikantis kareivis, išilgai traukinio bėganti Natalija. Paskui mama, galvojanti, kad aš dabar ramiai dardu traukiniu „Minskas – Sankt Peterburgas“, ir rusiškieji... kolegos, kurie tikisi ryt ryte stotyje pasitikt pasiuntinėlį iš Lietuvos, vežantį... tam tikrą verslo informaciją. Tiek to, sakykim tiesiai šviesiai – grupė smulkių aferistų, besiruošiančių susimest su tokiais pat mano tautiečiais, idant išvengti kelių procentų mokesčių. Viskas šlykštu, lėkšta ir žema. Išskyrus kareivio pirštą ant gaiduko. Ir Nataliją.
      Juokai baigėsi.
        – Eik šikt! – pasakiau. Garsiau nei derėjo, todėl tolėliau nupėdinęs Dmitrijus šnypšdamas atsisuko. Nutilo.
      Niekada nebuvau laikęs tikro šautuvo, todėl net neišmaniau, kaip jį geriau paimti. Bijojau per anksti nuspaust ką nereikia, taip pat nuo atatrankos išsinarinti riešą ar panašiai. Tuo labiau, kažkur čia turėjo būti saugiklis, kurio neatlaužus fejerverkų nebus...
      Spjoviau į tai. Tiesiog smarkiai užsimojau ir vožiau ginklu Dmitrijui marmūzėn, taip, kad kažkas trakštelėjo ir ant krumplių pajutau lipnų skystį. Gargaliuodamas vyriškis nuriedėjo nuo geležinkelio pylimo, į akmenis subarškėjo ir kažkur pakampėn nusirito jam iš rankų iškritęs stiklainis.
      Lėtai nulipau paskui, pasilenkiau prie nejudančio kūno. Girdėjosi garsus šnopavimas ir šnypštimas – bent jau sprando nenusisuko, ir tai gerai. Ėmiau palengva pėdinti tolyn.
        – Ei, palauk... – išgirdau silpną, trūkčiojantį balsą. – palauk, Vitia, kche kche, tfu, Vytautai. Tu... Tu neįsivaizduoji, ką jie dabar su Juo padarys. Tu net neįsivaizduoji.
      Man buvo nusispjaut.
        – Jie ir tave, žinok, susiras. Ir tada pasigailėsi. Pagaus tave kaip žvėrį, nusiųs į kokį nors Muchosranską, katorgoj dirbsi. Galvoji, nėra dabar katorgos? Yra. Viskas šitoj šaly yra, ir katorga, ir masinė mirties bausmė, ir... tfu... homunkulai trilitriuose. Palauk, sakau. Palauk!
      Greitai žingsniavau miško link, sugniaužęs dešinėj rankoj kruviną pistoletą. Tfu tu, kokia šlykštynė, reikės artimiausion pusnin įmest.

      Kai nuėjau ganėtinai toli – pro medžius beveik nesimatė šviečiančių traukinio langų – tolumoj išgirdau riksmus. Paskui kažkas sutratėjo – lyg greitai greitai vieną į kitą kas daužytų du ąžuolinius pagalius. „Tratatatata“ – paskui šūksniai, paskui vėl – „tratatatata“. Galiausiai vienas prislopintas „taukšt“, ir viskas nutilo.
      Dar po minutės sudundėjo nuvažiuodamas traukinys.

      Jei pasiseks, Dmitrijaus aprašytame „vietinės reikšmės rajoniniame centre“ bus bankomatas.
2008-12-12 16:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-05 23:45
ŠFK
O dah, šitas buvo geras. Pilnai išlaikyta įtampa ir įdomus siužetas. Man tik Nataškos trūko - per greitai ir per lengvai ji nusiplovė. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-27 19:12
ursus
Tiesą sakant, nesu didelė fantastikos gerbėja, bet tamsta sugebėjo (pakartosiu kitus) įtraukt.
Kad ne varvančios akys tai būčiau vienu kartu perskaičius viską, nes tikrai labai sudomino.
Na asmeniškai aš nei vienoj daly nieko nekeisčiau, na nežinau kaip kiti, bet aš tai tikrai.
Na galiu tik pagirti.
Taip ir toliau. ;>
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-10 11:11
buks
Valkas, aš tau už visus tuos (nu iš anksto) kūrinių propagavimus „Geresnis už žmogų“ - dedu visas keturias letenas ir uodegą. Tiks?
Žinok, skaitau, o vertina tai mano sekretarša. :DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-09 14:23
kondensofkė
ooo alright valkai, reiks perskaityt šitą tavo epopėją:) dabar žvėriškai tingiu, bet kada prie progos:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-04 20:19
Valkas
Cituoju:
"...buvo šalta. Sniegas beveik visur nutirpęs, oras tiesiog..."
Turbūt, Dunkelheit, esi susipažinus su reiškiniu, kai ankstyvą pavasarį/vėlyvą rudenį sniego lieka tik nedidelės pusnys kur nors pasieniais?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-29 20:39
Dunkelheit
em, o jie ką, pėdsakų kito žmogaus nepamatė? tokie mokyti? per lengvai išsisuko Vycka.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-27 22:40
Valkas
Tau pasirodė. Pagal sumanymą jis išvis turėjo būti trumputis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-27 16:30
Flax
Hmm... Ar man pasirodė, ar kūrinys buvo sumanytas didesnės apimties?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-19 23:15
Žilis _
Taip
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-19 20:55
vėjas gluosniuose
rimtas darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-14 19:17
Aurimaz
Man kažkodėl vis iki pat galo atrodė, kad čia - tik dar viena dalis, o ne finalas. Trūksta stiklainio savininko ir pagrindinio pasakotojo logikos, jų tikslų. Traukinio epizodas man atrodo lyg etapas iš kažko didesnio. Gaila...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-14 12:37
Prisukamas
Kūrinys pavyko. Nors ne viskas yra atlikta gerai, trūkta logikos ir pan., tačiau "Geresnis už žmogų" tikrai yra geras kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-13 22:06
klimbingupthewalls
tiesa, jeig jie taip skubėjo, tai keista, kad dar rado laiko ne tik kad lupti grindis, bet ir susėsti "pasakėlei". o kur dar rizika, kad bet kada traukinys galėjo pajudėt? tam galėjo ryžtis tik vardant kilnaus tikslo arba žūt būt norėdami išnešti savo sveiką kailį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-13 22:04
klimbingupthewalls
stilius patinka, bet yra nelogiškumų. ar tai jau pabaiga? jeigu taip, tai kuriems velniams reikėjo merginai su jumis lyst pro wc grindis lauk, kad vėliau ji tiesiog trinkteltų V. ir nubėgtų? arba kuriems velniams to reikėjo tam pačiam V.? toks truputį keistokas personažas: tai bailys, tai nežinantis kaip elgtis su ginklu, tai netikėtai praisveržianti "drąsa" ir beveik be rimtos priežasties smurtas pakeleiviui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-13 19:19
zirzule
Liux.
Ir pabaiga liux.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-12 16:04
aussia išpro
NUOSTABU! Įtraukiantis skaitytoją. Puikiai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-12 16:04
Valkas
Viskas, pabaiga, daugiau nebus.
Laukiu konstruktyvios kritikos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą