Mergaitė ir kareivėlis

Mergaite, ar pažįsti švilpiančios kulkos garsą, tos,
kuri tau skirta ir tau vienam dainą dainuoja. Moku tą dainą,
mergaite, tiktai ją tebemoku ir tegaliu tau padainuoti,
tad neprašyk, kad kalbėčiau ir neprašyk ginklą nuleisti -
nežinau, kaip kitaip stoti veidas į veidą prieš žmogų.
Mano ginklas seniai įsiliejo į mano kamieną ir tapom dvyniais,
pernelyg pavojinga mudu atskirti, nes mudu dalijamės kaltę.

Ar žinai, kaip miršta karys, kaip suskamba jis, kai metalas paliečia
odą ir nesustoja, ar žinai kaip žemė iškvepia orą atsimušant kūnui,
mergaite? Aš žinau, tad prašau, nežiūrėk taip mergaite, nežiūrėk į mane,
nes bijau, kad paspausiu gaiduką, ir netiesk į mane rankos be ginklo,
nes tuščio delno bijau daug labiau negu į tarpuakį žvelgiančio vamzdžio,
nes tuščiame delne slepiasi tai, ko nepažįstu tik vardą žinau,
ir neliesk mano odos, neragauk mano odos, nes iš jos atsigėrusi,
sidabru virsi, kulką išlies iš tavęs, kulką man skirtą ir man skirtą dainą
tavo balsu sudainuos paskutinė kulka šiam kare, kuriame dar nei vienas
kareivių būrys neatlaikė tavęs, mano mergaite.