Nenuostabu, kad naktį vilkai
Prieš mėnulį „rėkia”.
Aš irgi kaip ir jie,
Sudėjus kryžiumi rankas.
Meldžiuosi pagonybės dievui,
Gal meilę išskaitysiu danguje.
Ją pažadėtų man kaip
Amžiną gyvenimą,
Ugnim sumestų velnias ją ant delno.
Ir degintų kaip skausmas
Giliai giliai kaip baltas pieno rūkas,
Uždengęs tavo atvaizdą
Manoj širdy:
Ir tikrai - nenuostabu,
Kad naktį vilkai prieš mėnulį „rėkia”,
Maldaknygę savo pagonišku ištroškusiu
Krauju sutepsiu. Melsiuos. Bus ramu.
2002 06 13