Kuždėdama
sakmę senolių
liūliuotą sutemų
prieblandoj
tyliu sapnu,
atkeliauja manoji
svaja išgalvota
tiek kartų užtvinusi
karčiu jausmu.
Balta skarele
parištą mazgu
sapnuodavau ja
tarp narcizu baltų,
besisukančių
lėto valso ritmu
akimis žydromis
bešaukiančią
mano vardą žvilgsniu.
Kiek kartų
matydavau margą
suknelę juodu
apsiaustu apgaubtą
juodu
gruodu žemės
uždengtą šaką
užpiltą džiaugsmu
rugsėjo pirmosios
gėlių vainiku.