Tyla...

Žiema šaukia tavo vardą, ar girdi? Ar jauti jos kuždesį tamsoj? Krenta snaigės ant tavo kūno. Jos švelniai nusileidžia ant šalto it ledas paviršiaus. Ar tai jos tave šaukia? Maža balta voveraitė prabėgo pro šalį. Jos mažos pėdutės sispaudė sniege, bet greit jų nebeliks. Sniegas nėra amžinas. Nėra nieko amžino. Dalykai, kuriuos jauti, girdi, matai ar jie turi prasmę? Ar jie ištikrųjų egzistuoja? Kokia prasmė visa tai aiškintis? Ar nuo to kas pasikeis? Ar gali man atsakyti? Štai atskrido paukštelis. Jis toks mažytis, toks trapus, kaip ir mes šioje erdvėje, bet tai nereiškia, kad esame čia be tikslo. Jo maža galvelė pora kartų pažiūri į kairę ir į dešinę. Jis grakščiai išplėtė sparnus ir dingo nesuskaičiuojamoje snaigių begalybėje. Taip būna visada žmonės ateina ir palieka. Kažkas juos užlaiko, jie pasilieka, bet juk tai truks neilgai. Jiems atsibos ir jie dings kaip tas paukštelis nakties migloje. Kada jie supras? Kodėl jie tokie buki? Girdi? Ei? Kas tau? Nejau nesiklausei? Ne.. tu klausei, bet tavęs čia nebėra. Tu išėjai, kaip ir jie visi. Gal išeiti ir man? Tavęs nebėra. Kokia nauda iš to, kad esu? Esu? Ar aš ištikrūjų egzistuoju, o gal čia tik purvinas žaidimas, kuriame mes visi?