Prekybos centras

Kai man paskambino,
“pagal skelbimą skambinu ir ar jus domina? ”,
Pamaniau – velniai griebtų, kaip man nuskilo!
Atėjau, sutvarkė dokumentus, pasirašiau – aš priimtas.
Žinojau, jog prekybos centruose
Bet ką už centus samdo –
Nesvarbu ar latras tu, ar nuopisa, ar šiaip koks vietinis ruselis,
Manęs nejaudino,
Džiaugiausi gavęs netgi šūdo vertą darbą.

Atsimenu, pirma diena man ėjos puikiai:
Nors dirbau prekių konsultantu –  turėjau vaikščioti pautus išvertęs po visą salę ir,
Dalinti patarimus „ taip, manau“, „ne, ponia, tuoj pažiūrėsiu“
Bet darbo buvo sandėly,
Tad,
Jau tą pirmą dieną – tapau sandėlio darbuotoju,
Niekas manęs neklausė, noriu to ar ne.

Pradžioj – niekas nepažįstama, neaiška, keista
Po savaitės – viską supranti ir, sunkiausia, - apsipranti
Tada imi matyti tai, kas taip atrodė keista:
Visi be išimties – vietiniai ruseliai,
Visi vogia, vos tik pasitaikius progai,
Kiekvienas latras turi savo slaptą vietą, kur
Kameroms nematant geria vogtą pigų vyną –
Mažiausiai du butelius per dieną – nieks nieko nemato.
Tie patys apsauginiai – kiaušus išvertę,
Sau prie atlyginimo prisideda kelis brangius niekučius.

Per kiekvienas dvi valandas duoda kelių minučių pertrauką,
Lyg pamišęs bėgdavau į lauką rūkyti,
Kartu su visais kitais,
Be išimties – visi ten rūkė.
Susipažinau su vienu senuku, vėžininku
Jam kažkelinta stadija, o rūko
Ir su savo plaučių vėžiu kaip su kokiu draugeliu
„ che, che, šūdas ten pas mane o ne vėžys“ kartojo
Ir rūko,  aš stebiuosi ir pats rūkau, o jis nesistebi.

Pietų metui mes lipdavom į antrą aukštą, kur
Darbuotojams buvo įrengta valgykla, kur
Galėjom valgyt iki soties nuo prekystalio nurašytą maistą
„gero apetito“ prie įėjimo durų parašyta,
O išeidamas ne aš vienas nusikeikdavau,
Nes jovalas dažniausiai buvo šaltas ir netikęs,
„ šūdas o ne maistas, ką čia duoda? “ kartą pasakiau garsiai neiškentęs,
Niekas negirdėjo, visi skubėdami valgė.

Jau po kelių savaičių darbo,
Ėmiau gailėtis ne tik savęs,
Bet ir kitų, kurie man atrodė
Net ten pakliuvę.