Suplėšyti žemėlapiai tavo tylos labirintų
įkalina žingsnius slenkstyje
ir durys į staktą įauga.
Kai atstumai toliau nei per žodį,
sapnuose viršgarsiniai lėktuvai
paklydę dūžta lyg širdys,
nuo aido prabundu vėl skruostais nulytais.
Lyg pasakų Grytutė eidama
paskui save beriu trupinius to, kas buvo
ir vogčiomis slepiu
vis gilėjančius paduose randus.
Neklausk, mielasis, kada grįšiu,
nes nebepamenu, kada išėjau.