Kartą tu tapsi ganytoju:
ganytoju paukščiams,
kurie vieną dieną paklydę,
ima klykti: „Piemuo, “
o aš šveisiu jungo sietyną
ir kuždėsiu: „Tiek to. “
Ir kartą užplūs palaidūnai:
paukščiai tie palaidi,
namų inkilai kris žemynais,
kol išplaus juos vanduo,
o aš šveisiu jungo sietyną
ir kuždėsiu: „Tiek to. “
Kartą tu išmesi į deltą
pašaukimo sparnus,
afišos plyšos legendom, lyg
dingtų Moko akmuo,
o aš šveisiu jungo sietyną
ir kuždėsiu: „Tiek to. “
---------------------------
Mitologinis akmuo Mokas – vienas didžiausių riedulių Lietuvoje.
"Tiek to" - prasmingas rankos mostas. Bet būna ir kitaip, būtent apie tai porą žodžių tuoj, dar blaivas, pabandysiu paporinti. Vos tik tamstai užsiminus apie paukščius, pagalvojau - balandžiai. Vėliau supratau, kad jie į inkilus nelekia. Tai gal kokie strazdai tada bus...bet juos su botagu vargu ar paganytum...o kai nebeliks sparnų...tai ir piemuo taps menkesniu padaru...aj, tiek to ;)
neorginali raiška. kažkaip toks atrodo mokantis, bet į bandą einantis- toks apatiškas- "tiek to", atrodytų būtų trukdžiai reikštis, lyrinis subjektas atitiktų tylinčio vergo dalią:) na man taip pasirodė- neįsižeiskit tik;) na rimtai- "o aš šveisiu jungo sietyną/ ir kuždėsiu: "Tiek to"
Mokų šeima yra kairiajame Šventosios krante, 10 kilometrų už Ukmergės, einant pavandeniui. Čia ateivis išvys penkis vienas už kitą mažesnius akmenis. Jų didžiausias Mokas; kiek mažesnė už jį - Mokienė, kiti trys, vienas už kitą mažesni akmenys - Mokiukai. Visi tie akmenys anksčiau buvo dešiniajame Šventosios krante. Dabar tėvas Mokas yra kairiajame. Mokienė stovi vandenyje netoli dešiniojo Šventosios kranto, pusiau išlindusi iš vandens. Atokiau nuo kranto, už Mokienės, stovi išsirikiavę Mokiukai. Vyresniojo galvutė dar kyšo iš vandens, o vidurinysis ir mažasis pasirodo tik tada, kai nusenka Šventoji. Kada Mokai gyveno dešiniajame krante, netoli jų piemuo ganydavo bandą. Rudenį jam pasidarydavo šalta. Norėdamas užmiršti šaltį, jis atsisėsdavęs čia ant Moko, čia ant Mokienės ir botagu imdavęs čaižyt Mokiukus. Pildavęs jiems iš peties. Vaikai verkdavę ir skųsdavęsi tėvams, o šie ramindavę ir liepdavę jiems kentėti. Vieną labai šaltą dieną piemenukas taip sušalo, kad nusėdėti nebegalėjo. Jis ėmė bėgioti aplink akmenis ir čaižyti botagu visus. Šį kartą kaip tik daugiausia kliuvo Mokui ir Mokienei. Ši net aimanuoti pradėjo. Po pietų iš vakarų pradėjo kilti didelis audros debesis. Piemenukas nudžiugo, kad artėja audra, ir niūniuodamas nusivarė galvijus. Vos tik jis nuėjo, tuojau sukruto Mokų šeima - pritrūko jiems kantrybės - ir nusprendė visi keltis į kitą Šventosios krantą. Mokas nutarė bristi pirmasis ir išmatuoti upės gilumą - parinkti vietą, kur patogiausia persikelti: Mokienė su vaikais liks šiame krante ir lauks, kol tėvas perbridęs duos ženklą keliauti jiems. Mokas greitai surado vietą ir persikėlęs garsiai suriko, kad bristų šeima. Pirmoji ėjo Mokienė. Paskui ją brido vyresnysis Mokiukas, o po jo - vidurinis ir galų gale - mažiausias. Bet čia lietus ėmė pilti kaip iš kibiro. Vanduo upėje greitai kilo. Šventoji labai patvino, ir Mokienė su vaikais nuskendo. Iš visos šeimos liko tik Mokas, kuris dar ir šiandien tebelaukia, kada persikels jo šeima. Visi paskendę akmenys yra vienoje linijoje. Pasakojama, kad Mokas ypač garsėjo savo galia visokius nemokšas mokyti. Yra išlikęs net posakis: “Eik pas Moką pasimokyti