Eli vasara  4

  Vieną lietingą vasaros popietę Eli striksėjo per balas šalia naujos kaimo mokyklos. Balzgani purslai taškė jos nuogas apšerpetojusias kojas ir purvu išterliotas rankas, o nuo žalių čerpinių stogų smagiai kapsėjo skaidrūs lietaus lašeliai... Užvertus galvą, spoksojo ji į kregždžių nudrėbtus lizdus ir klausėsi skambaus dangaus koncerto. Staiga, kažkur artimiausioj pakampėj, kažkas gailiai sucypsėjo. Mergaitė lėtai pasisuko į šalia augusius jazminus ir nutaikiusi smalsų žvilgsnį į tamsią pakrūmę, tyliai aiktelėjo: ant šlapios susivėlusios žolės tupėjo du permirkę ir išsigandę krekždžiukai, o šalia jų voliojosi aptirpę sudrąskyto lizdo griuvėsiai. Paukščiukai buvo dar tik pusiau apsiplunksnavę ir vos nulaikė galvas. Eli stebėjo virpančius nuo šalčio ir baimės našlaičių kūnelius ir juto kaip gailestis smaugia jos mažą širdutę. Vaikiškos rankutės pradėjo tiestis į dvi trapias būtybes, pirštų galiukais braukdamos per švelnias žolės sruogeles. Lietaus nuprausti delnai susėmė paukštelius į rieškutes ir pasislėpė po plačiu  lietpalčio skvernu. Mergaitė priglaudė juos prie šilumą spinduliuojančios krūtinės ir palengva nužingsniavo link draugės namų, kurie buvo visai čiap pat, kitoje gatvės pusėje. Po minutėlės Eli jau įnirtingai baladojo į seno medinio namo duris. Jos akimirksniu atsivėrė ir tarpduryje pasirodė morką begraužianti Eli draugė Reda, kuri netikėtai griausmingai sušuko:
- Vau, Eli! Kokie faini paukščiukai! Duok palaikyti, duok duok!..
- Ei ei, ramiau! Ko čia šūkalioji? Ne futbolo rungtynėse esi, atsipeikėk.
- O tu visada taip, neleidi žmogui pasidžiaugti, - nusiminė draugė.
- Aš gi nepikto linkėdama. Nenoriu, kad kregždžiukus mirtinai išgąsdintum.
Reda ironiškai šyptelėjo ir pratarė:
- Tai gal užeisi, ar tau labiau patinka lietuje stovėti ir tuos vargšus nelaimėlius šaldyti?
Eli  tylėdama įžengė į niūrią, dulkėtais rūbais nukabinėtą priemenę ir mikliai nusispyrusi geltonus guminius batus, pasuko su drauge link jos kambario. Jame buvo šilta ir jauku: skaniai atrodantys rožiniai tapetai, apvalus raudonmedžio stalas, liepsnojantis židinys, pliušiniai meškiukai ant minkštos salotinės sofos... Eli atsiklaupė ant vėsių grindų šalia spragsinčios ugnies ir tyliai paklausė:
- Ar neturi kartoninės dėžės?
- Nori į ją paukščiukus įdėti, - susižavėjo draugės idėja Reda.
- Aha ir dar reiktų šieno įkloti.
- Mm…turiu! Palauk truputėli, tuoj nulėksiu į tvartą.
  Tos kelios minutės, kurias Eli laukė, buvo pačios ilgiausios pasaulyje. Ji jautė kaip kregždžiukai drebėjo, niekaip negalėdami sušilti, stipriai spaudėsi vienas prie kito ir žvilgčiojo aukštyn žemyn panikos apimtom akim.
  Dar akimirka, kita ir galų gale į kambarį įgriuvo Reda. Jos šlapiose sustirusiose rankose buvo plėvele apkloti nauji paukščiukų “namai”. Mergaitės, nepratardamos viena kitai nė žodžio, paguldė paliegusius skeltauodegius į minkštą guolį, o dėžę pastatė šalia židinio. Kurį laiką jos tylėjo ir tik pasigirdus palaimingam kregždžiukų čiulbėjimui, Eli nusišypsojo ir ištarė:
- Jie sušilo.
- Taip, dabar jiems gera, - pritarė Reda.
- Reikia juos palesinti ir pagirdyti, jie tikriausiai visą dieną nieko snape neturėjo.
- Ne reikia, o būtina! O ką mes jiems duosim? Gal musių pridaužom?
- Ne, baik tu. Jie persilpni, kad vabzdžius rytų. Verčiau kaip viščiukams kiaušinį išvirkim.
- O tu moki?
- Ką?
- Kiaušinį virti.
- Aišku! O ko čia nemokėt? Eime į virtuvę ir parodysiu.
- O gal geriau mano mamos palaukim? Bijau pylos gauti. Ji labai pyksta, kai aš pradedu virtuvėje šeimininkauti.
- Na jau, bailiuke tu. Aš namie kone kasdien sau pusryčiams kiaušinius verdu.
- Bet dabar tu ne namie. O jei tau neišeis?
- Nebijok, jei ką, tai aš liksiu kalta. Gerai?
- Mm... na gerai, bet būk labai atsargi.
- Būsiu, - šyptelėjo Eli ir griebėsi darbo: čiupo aliumininį puodą nuo spintelės, pripylė į jį vandens ir pastatė ant dujinės viryklės. Tuoj pat įsižiebė degtukas ir po puodu sumirgėjo melsvų liepsnelių žiedas.
- Nuplauk kiaušinį, - sukomandavo Eli.
- Klausau ir vykdau, - prunkšdama atsakė Reda ir kaip vijurkas įsisuko į šaldytuvą.
  Ilgai netrukus, mergaitės jau smulkino geltoną trynį.
- Štai ir viskas, - atsiduso Eli.
- Tai eime?
- Aha, tik pripilk virinto vandens į puodelį ir šaukštuką paimk.
Kai jos įžengė į šilumos priplūdūsį kambarį, išgirdo tylų šiugždesį.
- Kregždžiukai jau visai atsigavo, - apsidžiaugė Reda.
Eli nusišypsojo ir atsargiai iškėlusi juos iš dėžės, patupdė ant stalo.
- Tai ką, darysim niam niam, - motiniškai paklausė ji.
Mergaitė pasėmė šaukšteliu keletą kiaušinio trynio trupinėlių ir priglaudė juos prie vieno iš paukščiukų snapo, bet kregždžiukas visai nenorėjo išsižioti ir įnirtingai muistėsi, bandydamas ištrūkti.
- Nagi, ko tu neišsižioji, - sunerimo Eli. Gal nealkanas?
- O tu šaukšteliu praskėsk jo snapą, - pasiūlė Reda.
- Aa... rimtai.
Mergaitė suspaudė pirštais paukščiuko snapelį ir lyg lukštendama saulėgrąžą, šiaip ne taip jį praskėtė. Visą valandą ji vargo, kol galų gale per prievartą palesino nenuoramas.
  Netikėtai, pasigirdo rakinamų durų džeržgesys. Mergaitės krūptelėjo ir sulaikė kvapą.
- Mama grįžo, - sukuždėjo Reda.
- Ką dabar darysim, - suglumo Eli.
- Nežinau... reikia paslėpti paukščiukus.
- O kur?
- Sveikos, mergaitės, - linksmai šūktelėjo Redos mama. Koks čia kvapas? Kažką virėt?
- Ee... ne nieko. Eli sausainių atsinešė ir... - bandė paaiškinti Reda.
- Pala pala, kažkas man čia nepatinka.
Ji įėjo į kambarį ir pamačiusi stalą, nubarstytą pažliugusiais kiaušinių trupiniais ir nutaškytą paukščiukų paliktom ryškiai geltonom balutėm, nustėro ir suriko:
- Mergaitės! Ko vėl pridirbot? Kokią čia betvarkę sukurpėt?
- M… mes tik…
- Ką tik?!
- Paukščiukus…, - pralemeno Reda.
- Ką?! Paukščiukus?! Jūs lipot į medį ir išdrąskėt lizdą?
- Nee... mes juos radom ant žemės. Kažkas kitas lizdą išdrąskė, o mums pagailo kregždžiukų ir juos paėmėm…
- Taip, nenorėjom katinams palikti, - pritarė Eli.
Redos mama dar kurį laiką niršo, priekaištingai žvelgdama į dukterį, bet įsiutis pamažėle tirpo: išsilygino kaktą išvagojusios raukšlės, atsileido į kumščius sugniaužti pirštai ir ji tyliai tyliai ištarė:
- Dukrele, parodyk man juos.
- O tu nepradėsi vėl pykti?
- N… ne. Nereikėjo tau jų slėpti. Galėjai iškarto tiesą pasakyti…
- Bet…
- Ša, nieko nesakyk. Atnešk man juos.
Mergaitė pakilo ir ištraukė iš palovės dėžę.
- Štai jie, - šypelėjo Reda. Sušilę ir pavalgę.
- O jūs tikros šaunuolės, - pagyrė mama. Išgelbėjot jiems gyvybes, bet…jie negalės pas mus pasilikti…
- Ką?! Bet kodėl, - susigraudino Reda.
- Aš… suprantu tave, dukrele…
- Nieko tu nesupranti, - pradėjo kūkčioti ji.
- Juk nemokėsi jų prižiūrėti…
- Mok… mokėsiu…
- O tavo mama teisi, - įsiterpė Eli. Geriau nuneškim juos į mokyklą, gamtininkų būreliui…
- Bet aš ne…nenoriu su jais išsiskirti…
- Eik jau. Juk galėsim lankyti juos kasdien.
- Tikrai? Mums leis?
- Aišku!
Reda pralinksmėjo ir kartu su Eli, pasiėmusi skėtį, nukulniavo į mokyklą. Užėjusios į biologijos kabinetą, pamatė ten vaikus, blizginančius vėžliukų kiautus.
- Sveikos, - šūktelėjo vienas berniukų.
- Labas, - pasisveikino Eli.
- Gal sužeistą kiškutį atnešėt?
- Nee…, - nusišypsojo Reda. Radom kregždžiukus, iškritusius iš lizdo.
- Na na, parodykit.
Berniukas paėmė dėžę ir apžiūrėjo paukščiukus.
- Viskas bus gerai, - nuramino jis mergaites. Išgyvens.
Eli šyptelėjo ir paprašė jo duoti vėžliuką palaikyti.
  Mergaitės iki vėlaus vakaro žaidė su vėžliukais, papūgėlėm, jūrų kiaulytėm, o kregždžiukus... pamiršo.