Subadęs adatom save nustoju verkti,
Suglamžęs rytdienos mintis jas vėl sudeginu,
Tėškiu į pilką savo veidą pilkus lyg pasaulis pelenus,
Ir nusispjovęs ant ironijos velku ją su savim tolyn pasmerkti.
Užmiršęs tą negražų vardą būsiu liūdesiu,
Žaizdotam ir šlykščiam savy numirsiu ir nekilsiu,
Krauju svajodamas palaistyt usnį, vazoje suskilsiu,
Ant blizgančių grindų ištikšiu šukėmis garsu, ne kuždesiu.
Nuplėšiu kaukęs nuo gražių daiktų ir viskas,
Ką nuostabiais laikiau pavirs panašūs į tikrovę,
Kurią, užmerkęs sielą šaukiančią kas dieną roviau,
Įvardinau raidėm, bet tai ir bus tik raidės bet ne tikslas.
Subadęs adatom save nebepažinsiu jūsų,
Už tai galiu nulenkti galvą tūkstančiams Dievybių,
Iš virpančių ugnies liežuvių kilęs šauksiu, kad nemyliu,
Supuvusiam veide suirs iš melo gimusi kančia, kurioj uždusiu.
Išgersių dešimt taurių su mirtim ir gimsiu,
Ištaškęs tūkstančius įdėjų rožinių į juodą balą,
Pavertęs svajones sustirusias į juodą, karštą smalą,
Supylęs viską kas brangu kaltėm, pykčiu karčiu, sutinsiu.
Save jau nužudžiau, dabar žudysiu viską,
Supjaustysiu ir valgydamas norais jūsų vemsiu,
Išprievartautoje tiesoj lazda kaip senis pasiremsiu,
Vis netikėdamas kad, aš ir viskas kas aplink visai sudrisko.