Kaip man pasakyti, ką dabar jaučiu

Pūtė nestiprus pietryčių vėjas. Debesys tingiai plaukiojo dangumi, netrukdydami saulei šildyti žemę. O ši, tik šypsojosi ir šildė...
Žingsniai. Lėti, bet nerangūs. Girdėjosi vienas į kitą akmenukų taukštelėjimai. Matėsi vilktų batų pėdsakai.
Aš ramus. Patenkintas viskuo, ką susikūriau ir dabar turiu. Galiu sau leisti viską...
Vyriškis nežymiai grįžtelėjo atgal. Susikūprino. Sustojo.
Kažko lauki? O ar sulauksi? Tu vienas! Vienas! Ir nesitikėk, nelauk, neišdyks prieš nosį maža švelni mergaičiukė. Nepuls ant kaklo ir nepradės juoktis... Išleidai ją! Draugai tau buvo viskas! O gal ir dabar jie užima pirmą vietą? Ar pasimokei, mielas skustagalvi? Atleisk, tu jau nebetoks. Nebeblizga tavo pakaušis nuo saulės spindulių. Užsiauginai šviesius plaukus, apsivilkai naują striukę. Nepasikeis draugų požiūris į tave, jei nepradėsi keistis pats. Ar ne taip sakydavo juokais ji, tavo Džuljeta? Dabar, kai praradai, kai viskas po laiko, tu keities? O ar reikalingas tavo pasikeitimas tiems, kurie tavęs nebepažįsta?.. O tėvai? Pasirodyk jiems, pasakyk, kad viskas gerai. Kad dirbi. Kad gyveni. Ir kad esi patenkintas gyvenimu...
Nerangiai, neryžtingai, Žygimantas traukia iš kišenės telefoną. Surenka namų telefono numerį ir laukia signalo. Vienas- pyyypt, antras – pyyypt. Pradedi abejoti?
- Klausau, - išgirsta vaikinukas nuvargusį mamos balsą.
- Mama, čia aš... – jis nutyla, ir supranta, kad jie jo laukia.
- Sūneli, Žiguty, - motinos balsas ragelyje atgyja. – Kur tu esi? Pasiilgom tavęs!
- Mama, man viskas gerai, - Žygimanto balsas pradeda drebėti. – Bet Džuljeta...
- Mes žinom, sūneli... Baisi nelaimė. Neduok Dieve... – Sušnabžda motina.
- Mama, aš taip noriu jos...
- Sūneli, grįžk namo...
- Aš negaliu! – suriko į ragelį. – Juk ji į namus niekada nebegrįš! O aš dar..
- Sūneli, Žiguty...
- Pasakyk tėvui, kad man viskas gerai.
- Žiguty...
- Nevadink manęs taip! Tik ji mane taip vadino! Tik ji viena...
- Sūnau, susimilk. Mes nerandam sau vietos. Ir Kotryna apie tave klausinėja. Žinai ji jau nebešvepluoja...
Žygimantas prisimerkia. Jo jaunesnioji sesutė. Jo numylėtinė. Jai dar tik penkeri. Ji dar vaikas, mažas lėliukas, nesupranta kas blogai, kas gerai. Ji jo lepūnėlė. Vis jį išvydusi, Kotryna, puola pasakot ką nuveikė daržely...
- Žinai, mama, tik paskambinau pasakyti... Bet dabar, kai pasakiau ką norėjau... Nežinau. Perduok Kotrynai linkėjimus.
Vaikinukas atsisėdo ant griovio krašto. Nesuvaldomas skausmas - -kirminas, graužė kažką viduje. Neištvėrė. Suvaitojo. Ir dar kartą. Pirštai gniaužė, spaudė molį, tas biro pro pirštus. Ašarų nebuvo. O gal nebebuvo? Gal ašaros išriedėjo vakar visos? Gal daugiau jų nebebus? Niekada...
Kur tu buvai vakar, brolyti? Ar tik ne vakarėly? Ar tik nešokdinai blondinės? O toji, kaip gyvatė, apsirangiusi aplink tave buvo. Atplėšt buvo neįmanoma. Ar atsimeni? Bučiavotės! Jau norėjot užsidaryti, atsiskirti nuo visų! Ką ten būtumėt nuveikę?.. Cha, žinai, man tavęs ne gaila! Tik pikta, kad per tokį plevėsą, per tokį akiplėšą, per tokį storžievį!..  Juk ji dėl tavęs.
Ji skubėjo pas mane. Prakeikta diena, kai sutikau draugus! Jie išvedė mane iš kelio! Dėl jų palikdavau Džuljetą vieną, ji viena, o aš!.. Aš nekaltas, tai jie, jie, parazitai! Dabar būčiau su ja. Valgytume jos išvirtus barščius, užsikąsdami juoda duona...
Brolyti, ar aš teisingai išgirdau? Kaltini savo draugus? Begėdi! Jie už grandinės netempė! Vienas pats ėjai, už rankos niekas nevedė. Neatsisakei. Kad nors būtum susimastęs, pagalvojęs, prisiminęs ir ją, mažą mielą vienuoliktokę... Sakai barščius būtumėt srėbę. O ar pagalvoji, kaip ji stengėsi dėl tavęs? Ar esi pastebėjęs nors vieną dulkelę ar numestą šiukšlę? Tik tu, parėjęs iš darbo ar draugų, mesdavai purvinus batus kur pakliūva, striukė, ir ta, ne visada pasiekdavo jos įkaltą vinį...
Aš negrįšiu į butą. Man viskas primins ją...
Marš namo! Į butą! Tu jau nori pamiršti Džuljetą? Stokis, parše! Stokis! Tu jos neprisiminsi! Tik matysi jos tvarką! Palietos gėlės! Iššluotos grindys! Valgis ant stalo. Neklydau, tik paršui jovalas pilamas į lovį. O ar tau ne taip buvo? Ginsies? Tau dar pašildydavo, kad ir naktį grįžęs, rasdavai ant stalo šiltą valgį.
Gaila, mes net neturim bendros nuotraukos. Vis galvojau, kad suspėsim. Kad gal rytoj...
Džiaukis! Dabar tikrai pamirši ją. Jos žydras, kaip jūra, akis. Jos šypseną ir duobutes skruostuose. Jos ilgas kojas ir liauną liemenį. Užsimerk! Užsimerk sakau! Ar matai ją? Ar matai ją tokią, kokią aš? Su mėlynu, jos pačios megztu megztuku ir su trumpu sijonuku. Lūpos padažytos lūpdažiu, ausyse voriukai. Ką tada padarei, kai pamatei ją tokią? Gal priminti? Puolei prie jos, savo ranka nutrynei lūpdažius, nutempei prie spintos. Liepei persirengti. Numetei ant grindų džinsus ir megztinį stačiu kaklu. Tu nesupranti, kad ji taip darė dėl tavęs? Tik tau! Išgama! Pavydėdavai, taip? O ką pats išdarinėdavai?!
Po truputi temo. Saulės jau nebebuvo. Tik pakraštys keistai nuraudo. Vėjas pakilo. Judino medžių šakeles. Po orą skraidžiojo lapai, žolių nulūžę stiebai.
Žygimantas pakilo. Dar ir pats nežinojo kur eis. Svarbu eiti. Svarbu bėgti nuo to, ko daugiau nebebus. Kvaila, jeigu to nebebus, tai nereikia ir skubėti. Galima pabaksnoti batu žemę, parūkyti, ko iki šiol nedarydavai. Vaikinukas susisuko į striukę, šaltis skverbėsi į jo kūną, į kaulus.
- Žinai, šita striukė tau netinka...
Jis krūptelėjo. Apsidairė. Nieko nebuvo. Tuščias kelias. Tai kas ką tik pasakė...
Aš negaliu jos girdėti. Jos balso nebėra. Nebėra jos juoko. Tokio paprasto...
Nedrįsk, gyvuly, taip galvoti. Žinai, o aš ją matau. Ji laiminga. Ir tavęs nebeprisimena. O koks jos juokas! Šiltas, lengvas ir kitus priverčiantis juoktis. Atsimeni, kai kažkoks tavo draugužis pasakė necenzūrinį anekdotą. Jūs visi kvatojote, raitėtės už pilvų susiėmę, o Džuljeta... Ką ji darė? Pritariamai nusijuokė. Taip lengvai, norėjo įsiteikti tavo draugužiam To užteko, kad surimtėtumėt. Tu ją aprėkei, apšaukei nesuprantančią humoro. Ką jai teko iškęsti? Tavo patyčias, apjuokei ją prie visų! Kokio tu nori balso? Jos? Bet gi tau jis tau nepatiko. Kiek sykių vaipydavais nusisukęs į sieną, mėgdžiodavai draugams jos ploną balselį... Tu gi jos nekentei! Ar ne taip sakei tai blondinei? Su Džuljeta būnu tik dėl gero maisto, o draugams- sakei, kad dėl gero sekso! Gyvuly, tu prakeiktas! Tave turėjo nubausti Dievas! Tik tave. Ji dar jauna buvo! O tu? Uždirbi pakankamai, bet pinigus švaistai kairėn ir dešinėn. O ji, mano nuostabioji, stipendijos pinigėlius skaičiuodavo. Pirkdavo tik būtiniausius daiktus, maisto produktus. Ir tik tau norėdama įtikti!
Ar aš geras jai buvau? Stengiaus, Dievas mato, iš visų jėgų stengiaus. Atsimenu kai batus jai nupirkau...
O, tik neminėk Dievo. Ne tau jį minėti! Jis gal tau atleis, bet jei mano valia būtų!.. Tavo dovaną jai, aš kuo puikiausiai pamenu. Buvo šventė? Taip, šventė, judviejų metų sukaktis. Ji tau įteikė mobilųjį telefoną, išsvajotąjį. Apie kurį tik ir kalbėdavai: „Ach, kaip būtų gerai telefonas. Ir tau praneščiau, kad nesijaudintum... “ Prakeiktajai, už gaunamą algą, būtum galėjęs netik sau nusipirkti patį geriausią ir brangiausią, bet ir jai, Džuljetai, būtum galėjęs įteikti ne ką prastesnį. Na gerai, nenuklyskim... Dovanos ieškojai ilgai po parduotuves. O kokiose parduotuvėse ieškojai dovanos ar nereikia priminti? O gi padėvėtose krautuvėse. Net nežinojai kas jai patinka ir kas ne. Todėl sumanei nupirkti batukus. Paprastus, pigius, nes kaip visada, taip ir tada, gailėjai jai pinigų. Pamatei juodus, aukštakulnius batelius. Tau jie patiko. Įsivaizdavai ją su jais. Net į batų dydį nepažiūrėjai... Gerai, atsimeni jos reakciją, kai įteikei batelius? Paprastas maišelis čežėjo jos smulkiuose pirštuose. Ji buvo tokia laiminga, kad net nesudejavo, kai tavo prakeikti batai nutrynė didžiausias pūsles iki kraujo. Ji tylėjo, negadino tavo nuotaikos. Nešiojo tuos batus, kol suplyšo, o juk galėjo pasakyti...
Žygimantas sustojo prie buto durų. Šiek tiek drebėjo rankos. Ant piršto sublizgo jos dovanotas žiedas.
Tas žiedas man brangesnis už gyvenimą. Man tą žiedą dovanodama sakė, kad žiūrėdamas į šį žiedą prisiminčiau tik ją, savo mylimąją. O dabar, galiu į jį net nežiūrėti. Visur ji, mano Džuljeta...
Man pikta tavęs klausyti. Meluoji ir neraudonuoji! Juk tą žiedą nusimaudavai ir įbrukdavai į kišenę. Gal priminti, kai grįžai pamiršęs žiedą kišenėj. Kaip paprastai išsisukai iš jos klausimo. Trukdo darbe. Tikrai ne darbui! O tau! Kiek sykių susiraukęs sukiojai jį pirštuose. Jei galėčiau, nusijuokčiau tau į akis! Kokį žiedą padovanojai jai! Nupirkai pigiam kioskely, už dešimt litų. Ir tai, susiraukęs, susiginčijęs su pardavėju, likai nepatenkintu – tiek daug sumokėjai...
Aš negaliu. Tušti namai be jos. Kur man dėtis? Neištversiu! Kodėl jos nebėra? Mes buvom laimingi!
Ir vėl! Tave reikia gerai papurtyti už atlapų. Tai ji buvo laiminga šitam bute! Nėra daiktelio, kurio jos rankos nebūtų lietusios. Gėlės nupraustos, kilimai keliais apšliaužioti. Net dulkių siurblio nenupirkai. Ir kam tau reikalingi pinigai, jei nemoki jų leisti? O kad dabar tušti tavo, prakeikti namai, aš sutinku. Visur klegėjo ji. Jos juokas šildė lubas ir sienas. Jos balsas glostė grindis ir baldus. Jos ašaras sugėrė maisto produktai ir gėlės. O ką tu žinai apie ją? Kokios dainos jai patiko? Kokias knygas ji skaitė? Ačiū, jums, nebyliems daiktams. Gerai, kad nekalbat! Nėra reikalo dabar, tam žiopliui, žinoti. Vis tiek niekas nepasikeis!
Girgžtelėjo sofa, ant kurios atsisėdo Žygimantas. Staiga jis nuo jos pašoko, pagalvojęs, kad gal vakar, kai jis linksminosi, ji čia sėdėjo ir laukė jo. Jis sukosi po kambarį nebežinodamas kur dėtis. Gal ji vaikščiojo po kambarį, kaip dabar jis... Delnu daužė galvą, nebežinodamas kur sėsti, kad nenutrintų jos vakarykščio kvapo. Puolė į virtuvę vandens. Ėmė puodelį, bet vėlgi pagalvojęs, kad gal ji iš jo gėrė, stūmė į spintelę. Puodelis nuslydo ir sudužo. Vaikinukas puolė rinkti šukių. Rankos drebėjo. Įsipjovė. Kraujas sunkėsi iš piršto, o tas vis nesugraibė šukių. Jos tai ir liko gulėti... Bijojo prisiliesti prie visko, ką gal ji vakar lietė. Pirštą įsuko į striukę. Galvoje kažkas ūžė, kunkuliavo. Puolė pro duris. Atsisėdo ant laiptų. Galvą padėjo ant rankų, sunertų ant kelių. Užsimerkė.
Nebūsiu čia! Negaliu! Man baisu! Aš nebijau pamatyti ją, tik bijau sudrumsti vos vakarykštį jos lytėjimą. Aš išprotėsiu! Kur ji? Aš noriu pas ją! Nors trumpam! Prašau...
Šį kartą barti tavęs nenoriu. Aš tik žinau, kad tu ją mylėjai. Taip, mylėjai. Užvakar, vakar, šiandien – nebemylėjai jau. Bet tą pirmą kartą, kai ją pamatei kavinukėj, nesmalsumo  genamas, prisėdai prie jos. Aš žinau. Gal tu dabar bandytum gintis, priešintis. Priminsiu. Ėjai iš draugų susitikimo. Nežinau ko daireis, ko ieškojai, bet kai pamatei ją, Džuljetą, tai lyg pakerėtas žengei prie jos. Neberūpėjo niekas... Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? Nedrįsčiau net pagalvoti. Taip! Tu ją įsimylėjai! Kiekvienas būtų ją pamilęs, jei tik ne jos amžius. Juk tada jai buvo vos penkiolika. O tau? Ach, taip, tu nemėgsti apie savo metus kalbėti... Ji tave  mylėjo ir myli. Gaila, nebegali tau to pasakyti, bet žodžių nereikia, kad įrodytum meilę! O kiek kartų ji tau įrodė? Nebandyk skaičiuoti, nes pasiklysi skaičiuose. O tu? Nebarsiu tavęs! Tu geras žmogus. Tik su trūkumais...
Kur man dėtis? Neištversiu nakties! Aš bijau. Bijau rytojau ir porytojaus. Kas manęs laukia?
Kelkis, brolyti, kelkis. Važiuok pas tėvus. Jie laukia. O ir sesutė, dabar galvoja apie tave. Nesispyriok.
Pilnatis žvelgė tiesiai Žygimantui į akis, kai jis važiavo pas tėvus. Važiavo pamažu. Nesidairė į šalis. Bet nereikėjo nė žiūrėti, kad suprastum... Čia, visai šalia, šio pravažiuoto, medžio jau buvo padėtas vainikas. Vienas. Degė žvakutė, liepsna šoko pagal vėjo sukurtą melodiją. Dabar jis nesuvokė, kad ta vieta yra Džuljetos. Jo Džuljetos. Jam taip ūžė galvą, kad net pradėjo niūniuoti iš kažkur išmoktą melodiją.
- Sūnus parvažiavo! –sušuko tėvas, lėkdamas į lauką.
Kieme stovėjo tėvas, tarpduryje – motina. Žygimantas nelipo iš mašinos.
- Eik pas sesutę. Tikriausiai laukia pasakos...
Vaikinukas krūptelėjo. Šalia nieko nebuvo, o jis... Tai Džuljetos balsas! To balso su niekuo nesupainiosi... Šoko iš mašinos ir nulėkė į Kotrynos kambarį. Sesutė markstėsi nuo kątik įjungtos šviesos.
- Broliuk, aš galvojau apie tave.
- Sesute... - jis stipriai apkabino ją ir užsimerkė. O kai atsimerkė pamatė tėvus. Jie sėdėjo šalia ir tylėjo.
- Kotryna, šiandien pasakos nebus, - tyliai pasakė Žygimantas.
- Bet aš galiu tau pasekti. Šiandien daržely išmokau.
- Gerai.
Vaikinukas atsigulė prie sesutės. Ta įsitaisė lovos pakrašty. Ranka glostė brolio galvą.
- Vieną kartą gyveno...
  Aš jos nesapnavau ir tuo džiaugiuos. Pailsėjau ir dabar galėsiu eiti į laidotuves. Apsivilksiu kostiumą, su kuriuo ėjau sveikinti jos pagrindinės mokyklos užbaigimo... Ji sakė, kad su juo gražiai atrodau. Aš noriu būti jai gražus. Šiandien. Gal ji tokį mane ir prisimins – gražų. Užtenka. Daugiau niekur jo nesivilksiu, o kai norėsiu, kai eisiu į kapines, kada nors... tik su tuo kostiumu.
Šaunuolis, brolyti! Tik dabar pamačiau ir įsitikinau, kad esi tikrai geras ir nuoširdus. Gerai, aš palieku tave. Aš nebereikalingas tau. Tu turi šeimą, kurią mylėk ir dabar nepalik. Jie tau padės sustiprėti, o aš, atsidėkodamas, kad mene išklausei, dovanoju nuotrauką...
Žygimantas nuleidęs rankas stovėjo ir žiūrėjo, kaip jo Džuljetą leidžią į duobę. Jis tylėjo, klausėsi kunigo žodžių. Prisimerkė. Ji buvo ir nebėra. Mylėjo ir nebemyli. O gal myli? Kažkas šmėstelėjo prie jo kojų. Jis pažiūrėjo žemyn, šalia kojų. Vėjas judino kažkokį lapelį. Vaikinukas pasilenkė ir pakėlė. Nuotrauką. Džuljetos ir Žygimanto. Toj pačioj kavinukėj. Pirmas jų susitikimas. Jis vos šyptelėjo ir apsidairė. Nuotrauką įsidėjo į kišenę.
Ačiū. Dabar turiu dėl ko gyventi, Nežinau kiek man duota, bet noriu likusį laiką būti čia. Kartu toli ir netoli jos. Pas tėvus ir netoli kapų. Kaip man pasakyti, ką dabar jaučiu


Gražina Abromavičiūtė
Pasvalio raj.
2006-07-21 (22)  00val05min
(tikroji data)