Quo vadis

Iš tikro, kur eini, žmogau,
ir kam Sizifo akmenį tempi
lyg kokį turtą?
Iš kur imi stiprybės
pakelti ant altoriaus
nuodėmę,
kodėl prašai,
kad – saulė netekėtų taip gražiai,
kad – paukštis tau nelestų iš delnų?

Galėjai melstis, galėjai ir tylėti,
galėjai ant altoriaus nebekelti
kasdieninių mažų darbų.
Leliją baltą padėti tau reikėjo...
Mačiau – pražydo marių gelmėse...

Bet tau nereikia
mano žodžių,
nereikia ir gėlės,
kurią šią naktį brisdama per sniegą
padėjau prie sušalusių
laukinių durų.
Nereikia. Nereikėjo. Nereikės.