neramus

2008 11 16

Už tirpstančių
Žaliuzių vidaus dulkėtų,
Kurias kaskart
Palieku rytui,
Lietus sumąstė
Savyje atrasti
Pradžią drėgno sniego.

Tada, kai užsimerkus
Nerandi jėgų nurimti,
Kai siela blaškos palaida
Aš numetu kūną it raštą
Į patalą vėsų nuteisti.

Palikęs kartais terandu
Išblukusias žymes –
Paskutinį krislą rudens
Ant lapų žalių jau
Užsimetė vaškas,
Kaip ant mano vienatvės
Sluoksniu storu.

Koks gi aš jums poetas?

Jei tesugebu būti žodžiu...
Užlopytas kūnas dalinas siela,
Bet jos juk nereikia visiems
Dažnai išblaško gabalėliais
Ir lieka,
          Tik sapnai tikri.