Sąlyčio taškas

Jie nesusitiko po žydinčiais kaštonais
ar per Jonines miesto parke.
Jie nebuvo vaikystės draugai
ir mokykloje nesidalino spalvotais pieštukais.

Ji neturėjo ilgų plaukų, bet grojo senelio armonika.

Jie nesimokė vienoje klasėje
ir bibliotekoje skaitė skirtingas knygas.
Jie turėjo bendrų draugų,
bet vienas su kitu nekalbėdavo.

Jis vėlai išmoko važiuoti dviračiu, bet ilgėjosi vaikystės.

Atrodytų, nieko tarp jų bendra nebuvo.
O gal ir nėra.
Kodėl iš viso apie juos norisi rašyti?
... Visgi tarp jų galėjo kažkas būti,
nes vakarais, be galo ilgai,
kiekvienas pro savo langą,
stebėdavo kaip kyla mėnuo.