Laikrodis vis tiksi,
Nors laiko nebėra.
Lietus plauna viltį,
Geltonoj širdyje.
Išdžiuvus ašarų vaga,
Mano auksinio vaiko,
Sodinusio miške medžius,
Nerimstančius dėl baimės tvaiko.
Neliko mėnesių ir metų.
Dabar žinau, kas bus.
Cypiantys stabdžiai mašinos,
Kuri važiuoja į namus.
Taip lengva sustabdyt pasaulį,
Išplėšti sielą iš žmogaus.
Pavogt ir sunaikint svajonę,
Kurios jis niekad neatgaus.
Danguje žibančios amžinos akys,
Prisiminkite meilę mano.
Mums visiems derėtų pakelti,
Taurę gyvybės šampano