Evangelija pagal Burundį [lietuviškoji Kvedlinburgo analų versija]

„Sanctus Bruno qui cognominantur Bonifacius archiepiscopus et monachus XI suae conversionis anno in confinio Rusicae et Lituae a paganis capite plexus cum suis XVIII, VII Id. Martii petijt coelos. “

„Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11-ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje (in confinio Rusciae et Lituae) pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. (= vasario 14 d.) iškeliavo į dangų. “

                                                                                                        / iš Kvedlinburgo analų /
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[Ištrauka iš neeilinių eilinio gentainio gyvenimo eilinės dienos užrašų] - lietuviškoji versija

Tie patys metai, diena po vakar

Brangus dienorašti,

Šiandien mūsų girioje nieko ypatingo neįvyko. Iš ryto laužą susikūrėm, pagarbinom Dvasias, padainavom, pašūkavom. Tiesa, Durpėnius pramiegojo ceremoniją, pabudo jau tik į pabaigą. Vai kaip gavo pylos nuo Vyriausiojo! Už bausmę rytoj aukosim jo sumedžiotą padarą. Net pagailo draugo - juk šiandien tokią gražią stirną sumedžiojo, kailis net blizga. Na, kita vertus, pats gi kaltas – užsižaidė vakar. Nereikėjo iki išnaktų akmenukų į balą mėtyt. Ir sugalvok tu man taip! Gal apsvaigęs buvo, kad jam vis kažkokios varlytės toj baloj vaidenosi... Už stirną, be abejo, Dvasios atsidėkos.

Tiesa, šiandien gan įdomi pramoga gavosi. Taip pasilinksminom, kad net buvau primiršęs viso to priežastį. Ogi buvo toks nutikimas, kai su vyrais išsiruošėm medžiot. Prasidėjo kaip ir kasdien: kas su akmenimis, kas su ietimis (Diegylis labai gražią naują pasidaręs, šiandien ir pašventinom), kas dar su kokiais rakandais - visi į mišką išėjom, o moterys su vaikais ir senoliais pasiliko namie apsidirbt. Nevertis irgi liko, nuo vakar prastai jautėsi, maža naudos iš jo tokio medžioklėj ir tebūtų.

Kaip ir kasdien, užsimaskavom žolėje ir tūnojom. Jau pakankamai mėsos turėjom ir namo ketinom ruoštis, kai išgirdom lyg kokio išvargusio, nuvaryto gyvulio švokštimą. Pamanėm, kad sotesnė vakarienė dar nebuvo niekam niekados pakenkusi, ir sutūpę nutilom.

Nepraėjo nė pusvalandis, kai išvydom tą nuvarytą gyvulį. Kažkuris dar spėjo akmenį paleist, kai pastebėjom, jog to gyvulio būta visai į žmogų panašaus. Tik kalbėjo labai jau nesuprantamai ir pakiliu tonu (galbūt protingas norėjo pasirodyti?). Daug jis mekeno, kol galiausiai mūsų vyram pabodo ir triukšmą sukėlėm. Paaiškėjo, jog tai buvo bandos vadas, vyriausiasis patinas, o paskui jį ir daugiau nesusipratėlių pas mus atklydę. Vienas atsirado visai sumanus, kalbėjo kaip žmogus ir net paaiškino, ką jo vadas bando išlementi. O tas vadas – tai juokdarys! Seniai bebuvom tiek prisikvatoję, net giria skambėjo. Ir net dabar dar juokinga.

Visų pirma, nesusipratėliai paaiškino, jog miške pasiklydo lietuvių genčių ieškodami. Na, jiems pasisekė, mus galiausiai surado! Išsivėpė vadas lyg koks arklys. Per protingąjį bandos narį pasiprašė pas mus į svečius - esą norįs su mumis visais pasikalbėti rimtu reikalu. Teko priimti.

Moterys suruošė vakarienę, ryškiau suliepsnojo laužai. Po trumpo pasisėdėjimo prisiminėm svečius. Ir vėl pradėjo jų vadas šniokšti, urgzti nesuprantamai kažką. Protingiausias iš tų žioplių mums vertė: esą mūsų Dvasios netikros (visos netikros!) ir esą tik jie žino, kam mes turime melstis; esą mes nykūs, neišsilavinę ir, nepatikėsi, mielas dienorašti, rašyti nemokam! Kas juokėsi, kas akmenis į žioplius mėtė ir jau rengėmės juos išlydėti, tačiau paaiškėjo, jog dar ne pabaiga. Ir kad pradėjo mus negražiai vadinti, šūkaut, net karu grasinti (įsivaizduoji, dienorašti, mūsų šventam miškui grasino!). Protingasis žioplys net nedrįso visko versti, kiek tas jo vadas arklys prišvokštė.

Tatai jau nebuvo juokinga. Bet netrukus sutvarkėm šitą reikalą. Kai supratom, jog žiopliai niekur neis, kol neišsižadėsim savo Dvasių (kur tai matyta!), niekur jų ir neišleidom. Šaunią medžioklę surengėm! Ne visada net su šernais taip puikiai gaunasi: vieni nesusipratėliai nuplaukė palei srovę žemyn upe, kiti nuo skardžio nusirideno, likusius pakrūmėj sumetėm į krūvą. Paleidom tik tą sumanųjį, kuris aiškiai kalbėti mokėjo ir visai draugiškas pasirodė. Net siūlėm jam prie mūsų genties prisijungti, bet tas tik pažadėjo apie mūsų tautą plačią žinią paskleisti ir nubėgo.

Tai tokia istorija  šiam kartui, dienorašti. Jau gulu miegot, kad nenutiktų man taip, kaip šįryt Durpėniui. Susirašysim su rytojaus nuotykiais.



[XXI amžiuje, praėjus lygiai 1000-iui metų nuo šio įvykio, lietuviai prisimins garbingai gintas protėvių žemes, 20-tą kartą (pradžia 1990-aisiais m.) triukšmingai šluodami "Maximų" bei "Ikiukų" lentynas, taip minėdami istorinę šv. Valentino dieną.]

[* Istorijos vadovėlių bei istorinių faktų tiesa nebūtinai sutampa su Burundžio tiesa. Norint tikslumo bei faktų autentiškumo, patartina nesiremti Burundžio faktais.]