geriau laidyti aitvarus,
kai vejas nedidelis
ir trapus..
gal sutiksi ten
ko laukei aukštai,
kaip paklius.
tuštybė ir pažadai –
žudo užsidegimą,
o žmones,
kai nerandi to –
kas verstų jaustis svarbiu
atrodo be veido, pilki...
nuneški mano norus
už kalnų –
kur tūkstančiai upokšnių
pavista vienu upeliu,
tai aš dalinantis sapnus
išrinksiu viena tau,
kad kūno sverti nereikėtų..
padėsiu tyliai sušnabždėti,
tie aitvarai kuriuos regi aukštai
be vėjo yra nuogi..
kaip mes po rūbais vieniši
tiktai naktim laisvi...
kaip jie.