Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jau metai ir 5 mėnesiai, kai nėra Tavęs... Man skaudu ir mano širdis verkia kruvinomis ašaromis... Kodėl? Kodėl man? Kodėl taip? Kodėl tada?... Ir visi klausimai, prasidedantys žodžiu, kodėl... O kur atsakymai į šiuos klausimus? Jų nėra... Kaip jau ir nėra Tavęs...
Džiaugiuosi, kad paskutines dienas praleidau su Tavimi... Mačiau Tavo skausmą, kentėjimą, nerimą, bet aš tikėjau, kad Tu pasveiksi ir vėl skleisi visiems šiluma, geruma... Seneli, ar Tu galėtum įsivaizduoti, kaip man būdavo gera Tavimi rūpintis, kiekvieną vakarą prieš miegą pabučiuoti ir palinkėti saldžių sapnų? Tu taip gražiai ir nuoširdžiai nusišypsodavai... O aš išeidavau iš kambario ir visada pagalvodavau, kad rytojus galbūt bus gražesnis, šviesesnis, kad mano senelis atsikels iš lovos ir pradės žengti žingsnius, kurie vis bus drąsesni ir drąsesni... Bet ne... Ateidavo kita diena, o Tu lovoje ir vis sunkiai kvepuodavai, nes tau trūkdavo oro. Kaip man būdavo sunku ir liūdna išgirsti, kai Tu ryte pasakydavai, kad visą naktį nemiegojai... Klausdavau, o kodel Tu negali uzmigti?... O Tu visada atsakydavai, kad Tau labai daug kyla minčių, kad Tu apie daug ką galvoji... Apie ką Tu galėjai tada galvoti? Turbut apie visą gyvenimą, kuriame buvo ir liūdnų, ir linksmesnių atsitikimų... Tu galvojai apie mus visus ir galbut apie mirtį... O kai kartą užsiminei man apie Dievą, as pravirkau, o Tu buvai nuleidęs galvą, nes galbūt bijojai man žvelgti į akis ir pamatyti mano ašaras, nes tikrai būtum susigraudinęs... Aš dar pasakiau, kad Tu negalvotum apie mirtį ir iš Tavo kambario aš neišėjau, o išbėgau... Aš taip tada išsigandau, seneli... Tu man pasakei, kad geriausia Tau butų numirti, kad Tau sunku kentėti, kad Tu mums esi tik kančia... Kodėl Tu taip sakei? NE NE NE!!! Tu man buvai viskas ir Tavo gyvybė man buvo pati svarbiausia... Bet aš buvau bejėgė padėti... Nežinojau net ką daryti, kad Tau taip smarkiai neskaudėtų... Aš kartais į Tave pažiūrėdavau iš kito kambario, nes Tu man visada sakydavai, kad nebūčiau prie Tavęs, nes nenorėjai, kad matyčiau Tavo skausmą...
Kaip Tu laukei ketvirtadienio... Tą dieną turėjo atvažiuoti daktarė ir patikrinti tavo sveikatą. Ta  diena turėjo būti išsigelbėjimo diena... Bet ne... Daktarė pasakė, kad jau jam niekuo negalime padėti, kad reikia jau viskam ruoštis... Ji išvažiavo, o Tu gulėjai lovoje nesuprasdamas, kad dabar reikės išgyventi pačias sunkiausias valandas savo gyvenime... Tu nenorėjai jau nieko valgyti, nei gerti... Tu užmerkei akis ir tyliai kentėjai... Mes bandėm viska daryti, kad Tu atsimerktum... Bijojom Tavęs paklausti, ar Tau reikia kunigo... Bet sukaupę visas jėgas išdrįsom Tavęs ir to paklausti, o Tu atsakei, kad mes darytume taip, kaip mums patinka... Seneli, o ar Tu supratai, kad mirtis buvo taip arti tavęs? Turbūt nujautei... Atvažiavo kunigas... Mes taip meldėmės, kad Tu pasveiktum, taip norėjom, kad būtu viskas taip, kaip anksčiau, kai dar ligos nebuvo tave užpuolusios... Kai kunigas išvažiavo galvojom tik viena, kaip padėti seneliui. Galbūt keista, bet kartais būna stebuklų... Seneli, Tu atsigavai, Tu atmerkei akis ir atsisėdai ant lovos krašto... Kiek suteikei mums vilčių ir džiaugsmo... Tu taip i kiekvieną įdėmiai pažiūrėjai, kad net neįtarėm, kad tai jau atsisveikinimo žvilgsniai... Net valandėlę Tau nieko neskaudėjo ir Tu gerai jauteisi... Kaip gera buvo matyti, kad Tu atsigauni... Vis dėlto stebuklas buvo tik laikinas... Tu vėl užmerkei akis ir toliau kentėjai... Jau skausmas buvo daug stipresnis... Viską būčiau atidavusi, kad Tu būtum perleidęs skausmą man... Norėjau, kad Tu dar gyventum, norėjau matyti tas geras akis, tą mielą šypseną Tavo veide... Tu musų paprašei iškviesti greitąją pagalbą... Tavo norą įvykdėm, net neįtardami, kad tai paskutinis Tavo noras... Tu tikrai dar norėjai del mūsų gyventi... Mačiau kaip Tave kelia i greitosios pagalbos masiną... Koks didelis man buvo skausmas širdyje... Man taip buvo negera, nes nežinojau, kas Tavęs laukia, nežinojau, ar Tau pavyks išsigelbėti... Tu visą naktį kentėjai ligoninėje... Mano brangiausias seneli, žinau, kokia Tau buvo sunki naktis... Skausmas... Dusinimai... Ir stipri kova su mirtimi... Ryte, kai nuvažiavom su močiute Tavęs lankyti, mums pasakė, kad Tu prieš pusvalandį mirei... Kodel likimas toks žiaurus? Tu mirei vienas, nebuvo nieko šalia... Viską būčiau atidavusi, kad tą sunkią akimirką būčiau buvusi su tavimi... bet... TU IŠĖJAI, NEPASAKĘS MAN SUDIE...
                                        Mano brangiausias seneli, sudie...
                                        Liksi mano širdyje visam gyvenimui...
2008-11-13 03:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-03 21:38
švo
Yra žmonės, kurie savo išgyvenimus ir nuoskaudas slepia, arba tiesiog išsipasakoja artimiesiems. Yra ir tokių, kurie demonstruoja savo bręstančio pasaulėlio katastrofas viešai. O va to ir nereikėtų daryti - priprantama.
Į stalčių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-14 21:13
dagmara
nuoširdu.
Manau, nereikėjo šio teksto publikuoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-13 11:35
mažaidarkąžinau
teksto neskaiciau, nes sunervino jau pavadinimas:-/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą