Iliuzija: būti ar nebūti?

Dievas mato, keista man kažko šioj žemėj gyventi. Atrodo, nei saulės glamonių netrūksta, kai ryte atsibudus ji nusprendžia mano veide neužspalvintą odos lopinėlį nudažyti rudai. Ilgas pogulis. Saulė rūpestingai čirškina mano odą, nors pro langą matyti plačiai išsikerojusi liepa, proporcingai konkuruojanti su saule dėl vietos po mano langu...
  Artėja... Liečia... Bučiuoja... Išnyksta. Ir vėl ji. Pasislėpusi po miglotu šydu kas rytą ji prognozuoja mano likimą... Tos iliuzijos. Dėlioju jas gyvenime kaip trinkeles į taką ir vargo nematau. O kodėl turėčiau jį matyti??? Man jis tik papildomas prieskonis ant skalsios duonelės. Aurelija... Aurora... NE! Euforija! Va tas žodis. Ilgai jis man buvo įstrigęs, kol Tave turėjau šalia. O dabar? Kas dabar? Vis skęstu ir skęstu... Nepalieki tu manęs nei realiame gyvenime, nei iliuzijose. Na... bet gal galiu turėti savo iliuzijų pasaulį? Jame vyktų viskas pagal mano tvarką, mano norus ir mano beribes galimybes... Ilgai aš apie tai svajojau. Čia, pilkame purvyne, kur yra 110 procentų tikimybė būti visai atsitiktinai sutryptam, skverbiasi saulės spinduliai... Bet tik skverbiasi. Daug dar laiko praeis, kol pasaulį vėl skandins saulė savo gniaužtuose...
Žmogui kultūra ir tolerancija, visai kaip man iliuzijos ir jų svarba-visai nesuvokiami. Jas (iliuzijas) pažįstu geriau nei ką kitą šioje konservų dėžutės visatoje, bet vistiek teigiu, kad jų nepažįstu. Nesuvokiama??? Ooo... Tai labai paprasta. Iliuzijų aš nepažinojau. Galvojau, kad visi taip gražiai ir taikiai svajoti moka. Taip realistiškai, kad nors delnu brauk... Bet paaiškėjo, kad ne. Iš Jų pasistačiau atskirą pasaulį, į kurį pabėgu po dienos vargų ir rutinos gniaužtų... Sunku pripažinti, Tu buvai viso to pagrindas. Tik tave pažinęs realizavau save kaip iliuzijų vergą. Jos tapo antraisiais mano plaučiais, mano deguonimi... Ryte, vos pabudus, nespėdavau nė paskęsti karamelinės arbatos Dieviškame aromate, kai Tu, išlindus iš giliausios mano pasamonės kertėlės, smogi man savo bučiniu, kurio niekados nebus... Lieti mano plaukus taip, kaip neliesi niekados... Paskandinsi glėbyje, kuris liks man atšiaurus dar ilgai ilgai... Iš pačio (nebe) mielo ryto kuriu ateities planus, kuriems nėra suteikta licenzija pabusti.
    Dykinėju po savąjį „aptriušusį“ pasaulį. Čia stovės gal medis, ten gal mašina... Mechanziuotai kursime savus pasaulius, nes jausmams tik maža kertė belikus po langu mano. Ateik. Kai ką parodysiu. Žiūrėk... Tenai, toli toli... Matai??? NE??? Ak, atleisk... Čia tik mano liga taip sparčiai progresuoja. Matau iliuziją, o ne gyvenimo fragmentą. Nebeatskiriu, karšta čia ar šalta... Tylu ar žudo garsas.
    Ir vistiek, kiekvieną rytą, ta pati mina, tas pats sprogimas, tik pergyvenu jau jį N-tąjį kartą. Kaip nekeista, jis man neatsibodo. Į tokią ramią tylumą po jo krentu, kad nei dantų griežimas, nei badymas atsuktuvu manęs neišbudina... Ak, kad tu Žinotum, kaip to laukiau. Tik ar tai teisinga ir tikra, jau nesuprantu...