Namai X. NGC 7635

Apie tą ligą buvo žinoma iš seniai. Tik nieks nesitikėjo, kad ji taip staigiai pradės veržtis į mūsų namus, teršti juos votimis ir žaizdomis. Blogiausia, kad tai taip palietė šeimos narius. Motina po paūmėjimo buvo daug ramesnė ir tada tvarkos salų lyg ir nebeatsirasdavo. Tačiau pasirodo, tai dar toli gražu nebuvo pabaiga.
Tą dieną sėdėjome virtuvėje, tyrinėdami baldų paviršiuose atsiradusias keistas saleles. Staiga motina pakėlė akis ir tarė:
- Einu paieškoti domino, pažaistume, ką?
Tuomet ji, nelaukusi atsakymo, glebiai ir švelniai pakilo nuo stalo, ir pradėjo eiti linguodama ir veblendama:
- Einu paieškoti domino, pažaistume, ką? Pažaistumme. Einu ieškoti domino. Do mi. No. Paižaistume domino. Einu ieškoti.
Paskui tarė:
- Tėvai, užgrok.
Tėvas pasiėmė savo stiklines. Vanduo jose buvo sužalsvėjęs, apsidengęs balsvais pūkeliais. Tuomet pradėjo skambinti, laikrodžio rodykles daužydamas į stiklinių paviršių. Motina šokio žingsniu išėjo iš kambario. Mes visi likom nesusipratę, bet buvome per daug nugrimzdę į baldų salas. Muzika pildė pilkšvą kambario orą. Mes toliau žvelgėme į paviršius. Nežinau, kiek dienų tai truko. Bet kai pakėliau galvą nuo savosios salos, nuo tokio balsvo kėdės pelėsio, pamačiau tokį vaizdą - tėvas, brolis ir sesuo sėdėjo išsirikiavę vienoje eilutėje, kiekvienas ant kaktos turėjo po pritvirtintą rodyklę. Jie paeiliui kartojo - tik - tak - tik - tak. Vienas sakė tik, kitas - tak, ir taip sukosi ratais.  Jeigu kuris nors vietoj tak, po tik pasakydavo tik, arba atvirkščiai, turėdavo pradėti spausti rodyklę gilyn į kaktą. Matyt tai skaudėjo, todėl nei vienas stengėsi nesuklysti, tačiau aš nesupratau, kodėl kartais, kuriam nors ištarus neteisingą „tik“, visi pradėdavo kartoti „tik, tik.. tik.. tik“ ir tajam suklydusiam nieko nebūdavo.
- Ką jūs čia darote? - neištvėrusi paklausiau.
Tėvas parodė ženklą sulėtinti tempą, ir kol kiti sakė tik tak, tėvas tarė:
- Domino žaidžiam, ką nematai? - ir tarė savąjį tik.
 
  Staiga kažkur iš namų glūdumos pasigirdo duslus laikrodžio dūžis. Trijulė sukluso, nustojo žaisti. Tėvas tarė: „gal jau laikas? „ ir atsistoję nuo kėdžių visi pradėjo eiti iš kambario. Aš sekiau paskui juos. Priėjome tąjį kambarį, kur kadaise užtikau tėvą dainuojantį. Iš už medinių, rabarbarais kvepiančių durų girdėjosi trenksmai. Sesė stumtelėjo duris ir jos prasivėrė.
  Kambary pamatėme motiną. Ji baisiai blaškėsi po kambarį, laikydama rankose įvairius daiktus - ji nešė drabužius į spintą, kuri gulėjo ant žemės atvertomis durimis, bet dar nepriėjus prie jos, metė nešinius ir paėmė seną telefoną, batus ir sulūžusį paveikslo rėmą, bėgo į kitą kambario galą, bet rodos taip ir nepasiekusi tikslo sviedė daiktus ant žemės ir paėmė didelį senovišką laikrodį, iš kurio pasigirdo du duslūs dūžiai. Ji ėjo sulinkusi, vos pakeldama didelį svorį, jos rankos vis silpo, bet ji nešė, kol priėjo prie sienos, ant kurios bandė pakabinti laikrodį, bet turbūt pamačius, kad nėra ant ko, paleido iš rankų. Jis krito ant žemės ir subyrėjo į dideles skiedras, sraigteliai ir varžtai ridenosi grindų paviršiumi kol paniro po daiktų chaosu. Mama puolė į isteriją, ji griuvo ant laikrodžio, verkė baisiai kūkčiodama ir kartodama: „kaip sutvarkyti, kaip sutvarkyti?! „. Ji gulėjo, klykė ir daužė laikrodžio dalis, kol aštrūs paviršiai sužalojo jos rankas.
  Mes visiškai pašiurpę pribėgome prie motinos. Buvo aišku, kad tai priepuolis, kur kas stipresnis už kada nors ją ištikusius. Motina atrodė visiškai pamišus, ji nenustojo klykusi ir kartojusi tuos pačius žodžius. Tėvas tarė: „dėje, turime imtis gydymo... „ Jis paėmė motiną ant rankų, nors ji labai kumščiavosi, nesileido. Tėvo drabužiai mirko nuo motinos žaizdų. Staiga motina sušuko: „Aš gi žinojau, kur tas prakeiktas servizas!!! „ Šie baugūs žodžiai daug ką paaiškino apie ligą ir sukrėtė lig gelmių. Tai motina tada išvis neieškojo? Pradėjome balsiai verkti. Tėvas nešė motiną per blausius kambarius, mes apsiašaroję sekėme iš paskos.
 
  O nuėjome į salę. Jaučiau, kad šis pasikartojimas nėra labai geras - negerai grįžti į tą patį kambarį, dar pažymėtą tų visų skaudžių įvykių. Tėvas ėjo link didžiosios spintos, kurioje stovėjo klavesinas. Kai pasiekė ją, liepė laikyti mums motiną, kad ji nepabėgtų, kol padarys, ką reikia. Tai buvo baisiausia - klykiančią, besispardančią motiną reikėjo kone užgulti, kad ji nepabėgtų. Labai verkėme, mylimą žmogų tramdydami lyg šunį. Tuo tarpu tėvas priėjo prie spintos šono ir pradėjo ją stumti. Jam tai buvo nelengva, ir kuo ilgiau šis procesas truko, tuo sunkiau buvo išlaikyti besiplėšančią motiną. Staiga pakėlę galvas pamatėme, jog už spintos yra durys. Iš nustebimo nustojome veržę mamos rankas ir ji išsprūdo. Pradėjo pamišėliškai bėgti, šaukdama: „aš viską sutvarkysiu, viską sutvarkysiu!!! „. Tėvas visas sušilęs pašoko ir pradėjo vytis. Jie šokinėjo per daiktų krūvas, viršuj siūbavo didelis sietynas. Motina sugebėjo pabėgti iš kambario. Mes iš silpnumo jau nebegalėjome pajudėti, verkėme ir gulėdami žiūrėjom ir ūką, pakibusį palubėse. Staiga pro duris pamatėme tėtį, o motiną jis tempė dideliame celofaniniame maiše. „Tėvai, ar ji neuždus? „ - šūktelėjau ir pradėjau eiti link jo, tačiau užkliuvau už skardinio gaubto ir nugriuvau. Kai atsikėliau, tėvas su maišu jau buvo prie spintos. Jis išvyniojo motiną ir laikė ją stipriai apglėbęs. Motina nebešaukė, ji buvo labai išglebus ir žiūrėjo kažkur savin. Tėvas tarė man: „Atidaryk duris“. Aš labai pabūgau, tačiau pradėjau slinkti link jų. Mano žingsniai buvo sulėtėję, atrodė, kad ir laikas slenka daug lėčiau. Pajutau kažkokią vėsą, plūstančią į mane nuo vietos, į kurią ėjau. Paliečiau šaltą ovalią rankeną. Durys vėrėsi į vidų. Staiga mane užplūdo vėsus vėjas, keistos skaidrumos apgobė regą. Nesupratau, kas tai, tačiau pradėjau neaiškių jėgų traukiama eiti tiesiai pro duris.
 

  Patekau į kitą kambarį. Jis buvo nedidelis, gaubiamas keistos šviesos, kuri sklido pro langus. Lyg nuo kokios neaiškios planetos. Kieta, grublėta žemė po kojomis buvo apaugusi smilgomis, kurios šiureno, šiureno. Pradėjau eiti, visą kūną skrodė šaltos, bet malonios oro srovės. Jaučiau savyje keistus pakitimus, lyg būčiau skaidrus, sklendžiąs kristalas. Rankos ir plaukai plūduriavo ore, lyg būtų ne rankos ir ne plaukai, o keista to kristalo dalis, įsiliejanti į keistai gobiančios erdvės struktūrą. Trumpą laiko tarpą maniau, kad esu vandenyje. Paskui ši mintis išnyko, tačiau nuojauta pasiliko. Sklendžiau per smilgas, vėsūs jų paviršiai gobė kūną, jaučiau tvilkčiojimą pirštų galuose. Visa tai buvo kontrastas mūsų namų netvarkai ir daiktų grubumui, supusiam mus daugybę metų prieš tai. „Ir kas tai? Kodėl tėvas tą leido? „ - galvojau, bet galvojimas buvo bergždžias, ir nustojusi kelti klausimus leidau, kad mane apgobtų vėsus erdvėlaikių pulsas.
  Į kambarį įėjo tėvas, nešdamas motiną. Jos veidą užliejusi nesuvokiama šviesa nei ryškino jos pamišimą, nei slopino. Šviesa buvo vienatinė, nekurianti pavidalų. Tėvas ėjo, vidury kambario sustojo ir paguldė motiną į smilgas. Atrodė, kad motina neturi svorio, kad smilgos nė nenugulė iki pat žemės. Rusvi motinos plaukai sklaidėsi tarp skaidrių žolynų, nestiprus vėjas skrodė smilgas, plaukus ir jos drabužius. Viskas šiureno, šiureno.
  Staiga pamačiau įeinančią seserį. Ji laikė rankose Senąjį Testamentą. Nusklendė į kitą kambario galą (beje, kambarys dabar atrodė daug didesnis nei prieš tai) ir atsisėdusi kampe, atvertė knygą ir ėmė skaityti: „ Liepsnų viduryje mačiau keturias būtybes. Jų išvaizda buvo panaši į žmogaus. Kiekviena jų turėjo keturis veidus ir keturis sparnus. Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos panašios į veršio kanopas. Būtybės žibėjo kaip išlydytas varis. Po jų sparnais keturiuose šonuose buvo žmogaus rankos. Veidus ir sparnus jos turėjo keturiose pusėse. Sparnai lietė vienas kitą. Eidamos jos nesisuko, kiekviena ėjo tiesiai. Visų keturių veidai atrodė taip: priekyje buvo žmogaus veidas, dešinėje - liūto veidas, kairėje - veršio veidas ir užpakalyje - erelio veidas. Jų sparnai buvo ištiesti ir pakelti į viršų. Du sparnai lietė vienas kitą, kiti du - dengė jų kūnus. Jos ėjo kiekviena tiesiai pirmyn. Kur dvasia norėjo eiti, ten jos ir ėjo, ir eidamos nepasisukdavo. Būtybės atrodė kaip degančios anglys, kaip žibintai. Ugnis judėjo tarp būtybių. Ji buvo labai šviesi, iš jos žybčiojo žaibai. Būtybės judėjo pirmyn ir atgal tarsi žaibai. Žiūrėdamas į būtybes, mačiau ant žemės prie kiekvienos iš jų po ratą. Ratai atrodė lyg berilis. Visi keturi buvo vienodi ir taip pat padaryti. Kiekvienas iš jų atrodė tarytum ratas rate. Jie judėdavo į keturias puses nepasisukdami; Jų ratlankiai buvo aukšti ir keliantys baimę. Visi keturi ratlankiai buvo pilni akių. Einant būtybėms, drauge ėjo ir ratai; pakilus būtybėms, pakildavo ir ratai. Kur dvasia ėjo, ir jie ėjo; pakilus dvasiai, ir ratai pakildavo, nes būtybių dvasia ir buvo ratuose. Jei jos ėjo, ir jie ėjo drauge, jei jos sustodavo, sustodavo ir jie; jei jos pakildavo nuo žemės, pakildavo ir ratai, nes būtybių dvasia buvo ratuose. Virš būtybių galvų buvo kažkas panašaus į dangaus skliautą, kuris žėrėjo kaip krištolas ir gaubė jas. Būtybėms judant, girdėjau jų sparnų ūžimą lyg galingo vandenyno“. Sesei skaitant regėjau, kaip kambario šviesa pradėjo keistai kisti - pradėjau matyti mažas iš vidaus spindinčias daleles. Jomis pildėsi visas kambarys, kažkodėl išsigandau, kad per tas dulkes galiu nebematyti mamos, jaučiau, kad nesaugu jai likti be žvilgsnio. Nuėjau arčiau motinos, ir pamačiau jos veidą, jis buvo išbalęs, persikreipęs, šiurpus, akys buvo du juoduliai, kuriuose degė kažkas melsvo. Nesupratau, kas jai atsitiko, pritūpiau, bet staiga pajutau tokį šiltą prisilietimą pakaušyje ir pakėliau galvą į viršų. Pamačiau, kad baigiantis kambario sienoms, viršuje vietoj lubų buvo juoda bedugnė, o vidury jos kybojo švytintis melsvas diskas. Nepajutau, kaip parkritau ant žemės. Sūkuriai viduje virto spinduliavimu, tai, kas mane plūdo, nebuvo nei šaltis, nei šiluma. Stebėjau švytintį ovalą ir pamačiau, kad jis didėja. Jis plito lėtai, o paskui nustojo. Jis dengė didelę dalį juodos erdvės. „ Tai ji jau nusileido. „ - išgirdau tėčio balsą visai netoli manęs ir pamačiau, kad jis taip pat guli ant smilgų, o dar toliau guli ir sesuo. „Tai mes dabar esam ūke? “ - paklausiau, ir nuo šios minties nukrėtė, virpuliai slinko vidum, kol susikristalizavo širdies centre.
  Po kiek laiko pajutau, jog guliu nebe ant smilgų, o ant šalto, šlapio paviršiaus. Ir iš tikro - smilgų nebebuvo, gulėjome ant cemento. Atsirado be galo keistas pojūtis, atrodė, kad temo, bet tai iš tiesų buvo ryškėjimas, ir visur sklandė tos dulkės, jos švytėjo, o iš tiesų buvo tamsios. Jos geso. Taip, jos buvo juodos, o jose buvo silpnai blausu. Drėgmė gėrėsi į drabužius. Norėjau paliesti motinos ranką, bet niekur jos neradau. Nesaugumo jausmas, lyg būtumei svetimam mieste, tokioj vietovėj. Mes ją kažkada gal ir buvom nujautę, bet tai buvo tokia skaudi benamystė. Staiga - trūkis, ir tėvas taria: „Eime greičiau iš čia, jau laikas“. „O kur motina? „ - klausiau ir kaip pamišus laksčiau po erdvę, kurios ėmiau nebematyti - dulkės ir nuojauta, kad tai jau ne ta erdvė. Staiga viduj pradėjo skaudėti, lyg netilpdama šviesa imtų drėksti ir aptemus akyse pajutau, jog kažkas mane tempia. Buvo baisu - juoduliai viduj didėjo ir skilo, tamsa buvo tiršta ir smenganti, o tai juk buvo šviesa.
 
Tik po daug laiko visa pradėjo sklaidytis ir pajutau savyje dėliojantis namų šviesą. Kai atmerkiau akis, pamačiau, kad esu kambaryje. Bet tai buvo jau ne tas kambarys, pro kurį buvome įėję. Čia viskas buvo sudėliota ratais. Daiktų krūvos atrodė baltos, o pati erdvė - aptemus ir grimzli. Iš tiesų viskas buvo šiurpu, negeros nuojautos nebuvo apleidusios. Ant šaldytuvo sėdėjo tėvas, apsirengęs balta sutana, visą galvą buvo užsidengęs paklode. Sesuo su broliu lėtai vaikščiojo po kambarį, bet jie buvo tolokai, ir aš juos sunkiai įžiūrėjau.
- O kur mama? - paklausiau.
- Ją pasiėmė... - atsakė tėvas iš po paklodės ir išgirdau kūkčiojimą.
- Kaip tai? - pasakiau ir jaučiau, kaip manyje kažkas stipriai įtrūko. - Kodėl tu tą leidai?
- Aš nežinojau, kad ji nusileis, nemaniau, kad taip... - Tėvas murmėjo linguodamas.

  Paskui mes ilgai tylėjome. Tylėjome dienų dienas, savaites, o gal ir metus. Valandos slinko kaip blyškūs juoduliai, mes slinkome per valandas, rausėmės per nesamą laiką, kažkokią talpią, nereikalingą bakteriją. Daiktai slinko pro mus ne kaip smilgos. Bet jei ir įsirėždavo - tai būdavo taip nereikšminga, tai mūsų nekliudydavo, nebarstė. Mes sukom ratus po nerimtą, nerūpimą erdvę, po formų ir judesių šiaurę, būčiai nereikalingą verpetą. Paskui atėjo žiema. Speigas suko ratus aplink daiktų tamsumą, kol per klaidą į juos įkrito. Speigas iš kitos pusės uždengė langų vitražus, užpustė dieviškąjį dulkyną. Varinės lempos atspindėjo tai pilką, tai baltą, jos sukosi be garso ir liūdnai, netvarkingai spindėjo. Ruda saulė pro dulkių vitražus ir sniegą kartais įpūsdavo juodo valso. Tuomet mes vos įžiūrėdami daiktus šokdavome, ir blausoje judesiai sklęsdavo ir praskirdavo žiemą. Arba sėdėdavom prie antikvarinio stiklinio stalo, gerdami vyną, arba eleksyrą be nuodų, šaknelių nuovirą, kuriame nebebuvo mirties. Nes juk kartais bevaikščiodami mes susitikdavom, ir tai visai nieko tokio. Tai, matyt, nieko nereiškė, mes nebežinojom, kas glūdi, bet mums ir nereikėjo. Koks veidas, primenąs seną radiją, išnirdavo netoli posūkio. O paskui vėl šlamėjimas iš niekur, iš kartais paliečiamų atsilupusių tapetų, kokių kalėdinių girliandų trūkinėjimo speige. Dievas nerimtai užmerkdavo, aš nerimtai grodavau. Nerimtai džiūvo rūbai nuo garso ar dulkių cypimo. Baldai girgždėjo, spalvų nesimatė. Nekalbėjom ir svarbiausia, niekada nieko nėjom ieškoti. Ir tai buvo tikrai ne iš liūdesio, nes iš nykulio, ne iš kosminės vienatvės ar neturėjimo. Ne nuo mirties, tikėjimo ar būties prasmingumo. Ne nuo žiemos, ne nuo  muzikos, ne nuo gležnumo. Mes tik vaikščiojom, ir to pakako viskam, kas gal būna, išteisinti.




Pabaiga




* - tiksliai apskritas planetiškasis ūkas Kasiopėjos žvaigždyne.