Įsileisk

Jos kūnas nuslysta juoda spalva apsirengusiomis durimis, prisiglaudžia prie vienintelių šiuo metu esančių draugų - kelių ir panarina galvą juose. Nusivalo paskendusį veidą violetine spalva pridengusia kūną. Po tuputį atsitiesia, dar labiau priglunda prie durų ir kaip mažas kačiukas tikėdamasis pralįsti pro miniatiurinę skylutę, ji atsigula ant žemės. Žiūri pro plyšį į vos vos pramerktas kambario šviesos akis:
- Žinau, kad tu čia. Tu tyli... Lygiai taip pat esi šalia, prie šios pertvaros, tave taip pat smaugia netektis - mūsų abiejų netektis.
Nutyla pajutusi, kad jos žodžiai skęsta jos pačios pagamintame vandenyje. Pakelia susiraukusios suknelės kraštą ir kaip į kempinę, į ją sugirdo visas savo ašaras, išsiliejusias ant grindų skruostikaulių. Sugrąžina suknelės dalį į vietą ir vėl priglunda prie durų plyšio bei grindų perėjos. Pučia pro jį orą. Tyla..:
- Aš juk jaučiu, kad tu čia, aš tik tenoriu... Įleisk mane, pasikalbėkim. Aš žinau, viskas ne taip, ir vėl ne taip. Aš nebemoku... kalbėti man uždraus tuoj... tuoj ji bus aprišta vadinamąja juosta - stop. Nors ne... aš ja ir taip jau surišta., atleisk, neatsakyk, nereikia - tik pūstelk savo oro į mane, kad ir mažyčio, nebylaus ir aš išeisiu. Lai bus tai ženklas užrakinantis tave.
Per tą laiką ji net pati nepastebėjo, kaip kalbėdama geria savo vandenį, kuris pamažu laukia, kol durų plyšio bei grindinio perėjos šviesofore užsidegs žalia šviesa. Užsidegė. Jis teka palengva, o ant jo, kaip laivelis, siūbuoja tyla. Jie palieča Jo veidą. Jis taip pat kaip ir Ji guli prie durų plyšio tik kitoje pusėje. Sustingęs ir tylintis. Jį paliečia Jos ašaros, atplaukusios pro plyšį. Jos Juos jungia: Ją ir Jį. Taip, dabar ne tik ji verkia, verkia ir Jis jos ašaromis, bet tyli.
Užsidega raudona spalva šviesofore, pasigirsta klyksmas. Sirenos. Daugybe nesuprantamų žodžių, daugybė veidų ir siaubingas vidinis skausmas:
- Paskambinkit kas nors, ją reikia kuo greičiau apžiūrėti!, - sušuko šoko glėbesčiuojamas vyras.
Sirenos. Balta šviesa. Viskas mirguliuoja, kol užgęsta.