Gražus vaizdas,
Kuris atklysta iš atminties,
Tai veidas prieblandoj žvakėtoj
Už lietaus lašų nusėto stiklo.
Juk medžiai sniegą
Meta, bet tik ne žiemą.
Jie susitarę byrėt
Per vakarą nevikrų
Bei pilną ilgesio,
Tie paukščiai tylūs išskrenda,
Nes užuodžia baltumą,
Kuris artėja,
Jei pakeltum akis
Suvoktum jie šviečia.
Išskrendančių paukščių viduje
Šviečia, tai ko neapčiuopsi.