Paukštis be sparnų

Sapnas slenka mano akimis.
Pasaka vėl virto naktimi.
Užliejo sielos ugnį ašara sūri,
Sugriaudama pasaulį, kuriame tu gyveni.

Žvaigždė, kadais atsispindėjus akyse,
Pavirto tik bejausme liepsnele,
Kuri rusena jau negyvoje,
Kažkada mylėjusioje, tavo širdyje.

Be jausmo, be vilties
Gyvenimo esmės suprast aš negaliu.
Jaučiu tik tuščią sielą ir pasaulį,
Kuriame man nebemiela.

Paukštis be sparnų į dangų lekia
Debesys ir gėris laukia jo išsekę,
Kad galėtų apkabint
Ir sparnus jam sugrąžint.

Kiek tik gal regėti akys-
Tik sapnai ir baltos žvalės
Ir sapnų balti pūkai,
Nešantys keliu Tenai.