Per pamoka buvo nuobodu

Kai pamačiau tą vaizdą mano akys išsipletė. Ašaros ėmė riedėti skruostais.  Maniau, kad niekada nebegėlesiu pažvelgti į saulę. Maniau kad dangaus žydrynė ne man. Tiksliai žinojau, gyventi šiame pasaulyje skirta ne man. Verkiau suprasdama visas savo klaidas. Gailėjausi dėl viso blogo ką padariau. Praeivių žvilgsniai man buvo nesvabūs. Aš tesiog verkiau, verkiau ir laukiau kas bus toliau. Nors  viską seniai žinojau. Toliau nebus nieko. Neišvysiu šviesos tunelio gale, nepabėgsiu pati nuo saves, nebeatgausiu vilties… bet tą vakarą viskas buvo tikra. Ir ta krentanti žvaigždė.. Ir mano sugalvotas noras… man budavo begalo sunku žiurėti į laimingus žmones. Mat pati niekada nebusiu laiminga… pražiopsojau savo laimę, ir ji nebegryš, nors šauksiu, verksiu bei maldausiu. Eilinį kartą isitikinau, kad tesu likimo lelė, mėtoma į visas puses.