Gyvenu aš mirties šešėlių šaly
Žemė mano kraujo geidžia
Ir saulė vaiski
Tik pasislėpti debesėlį meldžia
Dirbu aš darbščiai
Rodau dvasią uolią
Gyvybės syvus išdegino pragaro karščiai
Žudyt apsupę angelai nupuolę
Į kalną savo sunkų akmenį stumiu
Maldą Sizifo vis kartoju
Nuo įgrysusios naštos vėl krentu
Kraupu pažvelgti į rytojų
Tačiau dvasią fenikso gavau paveldą iš dievų
Galiu vėl atsistot ant kojų
Galiu pargriaut aš mirtį gautą iš tėvų
Kovot su paukščiais nešvariais jėgų aš nenustoju
Ir dvasią tokią gaut gali
Tik reikia tikėjimo mažyčio
Nes kas jėgų neturi - tie akli
Jiem tik širdis prisunkus nuo patyčių