Rašyk
Eilės (73321)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10350)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Plaštakės diena
(Scenarijus pagal J. Degutytės pasaką)

    Veikėjai:

plaštakė,
saulė,
aguona,
beržas,
kurmis ir kurmiuks,
vėjas,
lelijos,
skruzdė,
varnas,
laumžirgis,
vanagas,
ąžuolas,
volungė


Ankstyvas rytas. Pabunda plaštakė, glosto savo sparnelius.

Plaštakė. Vienas sparnas, antras sparnas –
Deimantinis blizgesys.
Lauksiu, kol švelniau paglostys
Pirmas saulės spindulys.

Vieną sparną čia paklosiu,
Antras – dangų palytės,
Ir melsvi rasos karoliai
Aukso gijom suspindės.

Saulė. Pranešu visiems: jau rytas!
Kelkite! Miegot gana!
Spindulys – tai dovana:
Aguonėlei ir plaštakei,
Beržui, kurmiui vienaakiui,
Varlei ir vandens lelijai,
Ūkiančio vėjelio gijai,
Skruzdei – ji daugiausia triūsia...
Antrą spindulį pasiųsiu
Laumžirgiui ir volungėlei.
Rausvaskarei lauko gėlei
Dovanosiu spindulių,
Nes visus labai myliu!..

Kreipiasi į plaštakę.

Tu, plaštakėle, gyvensi tik vieną dieną. Kai aš nusileisiu į ežerą ir kai į žemę atsigręš naktis, išeisi ir tu. Bet ši diena - tavo! Tavo ir ši žemė, ir medžiai, ir tas ežeras - tavo! Šiandieną tu gali daryti ką tik nori. Skrisk, kur tik nori…

Plaštakė. Vienas sparnas, antras sparnas –
Deimantinis blizgesys!
Šiandien žydrą mano grožį
Visos gėlės pamatys!..

Aguona. Plaštakėle, skrisk pas mane…

Plaštakė. Ar tu irgi gyveni tik vieną dieną?

Aguona. O ne! Aš sukroviau žiedą, bet niekaip negaliu pražysti… Jeigu pražydėčiau, tai gyvenčiau  visą vasarą ir visą rudenį! Subrandinčiau tūkstantį juodų apvalių sėkliukių ir jas paleisčiau skristi su vėju… O paskui mane kas nors primintų koja arba sušaldytų pirmoji šalna…

Plaštakė. Deimantas nuo mano sparno
Tavo galvą padabins,
Beržas, rymantis prie kelio,
Karaliene pavadins.
Aguona, palytėta plaštakės, išskleidžia žiedą.

Aguona. Dėkui tau, plaštakėle. Kol aš žydėsiu, tol šis deimantas žibės mano kasose. Jei šiandieną pradėtų lyti, atskrisk pas mane, aš tave paslėpsiu nuo šaltų lietaus lašų!..

Plaštakė. O dabar aš turiu skubėti...

Beržas. Stebuklingas tavo grožis!
Spindi deimanto lašai…
Dar pabūki valandėlę…

Plaštakė. Tu per daug manęs prašai!..
Skaidrų deimantinį lašą
Tau padėjau ant peties.
Gyvenu tik vieną dieną,
Vieną dieną – lig nakties.

Plaštakė skrenda toliau. Artinasi prie kurmio namų. Kurmis dideliu šaukštu maitina savo sūnų.

Kurmis. Valgyk, sūneli, nesiblaškyk.

Kurmiukas. Ai ai ai! Man akis skauda nuo tos plaštakės! Tėti, išgink ją! Ji baisesnė ir už saulę. Greičiau išgink! Išgiiiink!..

Kurmis. Ei tu, mėlynoji pabaisa, skrisk iš čia! Mano sūneliui kurmiukui skauda akis!..

Kurmiukas. Greičiau skrisk namo!

Kurmis. Ji neturi nei namų, nei motinos. Ji nieko neturi. Plaštakės nemoka išsirausti nė mažiausio urvelio. Tai valkatos!

Kurmiukas. Tu - valkata!..

Plaštakė. Teisybė, aš neturiu namų…

Plaštakė susigūžia. Išklausiusi skaudžius žodžius, skrenda toliau. Vėjas stebi šį pokalbį žavėdamasis plaštake.

Vėjas. Ar jauti, pietinis vėjas
Tau kutena sparnelius,
Į pasaulio patį kraštą
Tau parodyčiau kelius.
Gyvenu aš šimtą metų…
Kaip gyvensiu be tavęs?..
(Pavydėdamas)
Ten, žiūrėk, lelijos baltos
Švenčia savo vestuves…

Plaštakė artinasi prie lelijų.



Plaštakė. Saulės nuotaka baltoji,
Tu – gražiausia iš gėlių…
Gaila, su tavim pašokti
Aš šiandieną negaliu…
Gyvenu tik vieną dieną –
Greit atslinks naktis juoda…

Lelija. Aš – žydėsiu ir žydėsiu!
Man smagu, o tau – bėda…

Plaštakė (papuošdama leliją deimanto lašu).
Ant vestuvių balto rūbo
Mano deimantai žėruos!

Lelija. Dėkui, mėlyna plaštake,
Dėkui. Tau – geros dienos!

Varlė (klausiusis pokalbio). Fe, anokia čia mat gražuolė!.. Aš už ją tris kartus gražesnė. Šį žalią apdarą pirkau… Paryžiuje. O mėlyna spalva šiais metais išvis nemadinga. Ir dainuoti ji nemoka kaip aš. Aš kau užtrrrraukiu – visos lelijos sudreba:
                  Kvar kvar kvar žalia varlė
                  Jums dainuoja fa do re!
                  Veltui šaukti sutikau –
                  Oi oi oi apsirikau!
Lelija. Patylėtum bent valandėlę. Tavo veltui kvarksėjimas drumsčia mūsų vestuvių nuotaiką.

Varlė (plaštakei). O tu gal manai, kad kad aš skraidyti nemoku? Tik pažiūrėk. (Bando skristi, tačiau nepasiseka).

Pro šalį bėga skruzdė, tempianti sunkią naštą.

Skruzdė. Visi jūs – dykaduoniai. (Plaštakei) O tu – pati didžiausia iš dykaduonių! Gera tokiai gyventi: niekas jai nerūpi, nieko ji nedirba. Tik skraidyti ir težino.

Plaštakė. Kodėl tu manęs taip nekenti? Ką aš blogo tau padariau?

Skruzdė. Tu bloga jau vien dėl to, kad esi  ne tokia kaip aš. Aišku?

Plaštakė. Teisybė… Aš ne tokia kaip skruzdė… Ir ne tokia kaip lelija… Aš nepanaši ir į aguoną… Aš ne tokia juoda kaip kurmiukas ir ne žalia kaip varlė… Vadinasi, aš bloga?.. Galbūt ir mano rasos deimantai niekam nebereikalingi?..

Pro šalį skrenda varnas. Nusileidžia ir stebi plaštakę.

Varnas. Ei, tu, sparnuotoji, kur plasnoji?

Plaštakė. Aš turiu per vieną dieną aplankyti daug draugų ir visiems padovanoti po… (droviai) vieną deimantą nuo savo sparno.

Varnas. Deimantiniai sparnai! Cha cha cha! Tikro vyro sparnai turi būti juodi – tokie kaip mano!

Plaštakė. O ko tu čia lauki?

Varnas. Gal, sakau, kas nors eis ar važiuos pro šalį ir numes kokį trupinį.

Plaštakė. Tikri vyrai, man atrodo, nelaukia, kol kas nors ką nors numes. Tikri vyrai patys kitiems ką nors dovanoja.

Varnas. Skrisk iš čia, nenaudėle!

Plaštakė pabėgėja toliau ir pamato laumžirgį.

Plaštakė. Kas tu toks ir ko taip drebi?

Laumžirgis. Aš – laumžirgis. Kažkur netoliese praskrido vanagas. Jeigu aš nepasislėpsiu, jis gali mane praryti.

Plaštakė. O kodėl vanagas ryja laumžirgius?

Laumžirgis. Ogi dėl to, kad peteliškes jau visas surijo – dabar atėjo laumžirgių eilė.

Plaštakė. O ne! Aš turiu dar tiek daug padaryti: iki vakaro reikia išbarstyti visus deimanto lašus. Kur man pasislėpti?
Laumžirgis.  Lįsk po gretimu lapu ir tyliai sėdėk.

Atskrenda vanagas ir kreipiasi į ąžuolą.

Vanagas. Ąžuole, ąžuole, tu čia stovi šimtus metų, ką slepi savo šakose?

Ąžuolas. Aš čia stoviu šimtus metų, ir mano šakose slepiasi tik rudosios gilės.

Vanagas. Oi, kaip išalkau! Praryčiau kokį šimtą laumžirgių ir du šimtus plaštakių.

Ąžuolas. Tuomet skrisk prie ežero. Ten rasi visokiausio maisto.
Vanagas. Sakai, prie ežero? Ką gi, patikėsiu tavim. Skrendu prie ežero…

Plaštakė. Kodėl vanagas norėjo mudu praryti?

Ąžuolas. Todėl, kad jis labai piktas…

Laumžirgis.  …ir labai alkanas.

Plaštakė. Ačiū tau, ąžuole, kad mūsų neišdavei ir išgelbėjai gyvybę. Už tai aš tau dovanoju deimanto lašą. Jis tavo šakose švies kiekvieną rytą. O aš turiu skristi, nes gyvenu tik vieną dieną.

Plaštakė nuskrenda. Pasigirsta volungės giesmė.

Volungė. Jeigu liūdna ir sopa širdelę,
Paklausyk volungėlės dainos.
Aš tave palydėsiu į kelią,
Kad sugrįžtumei čia atgalios.

Plaštakė. Kokia graži volungėlės giesmelė!  Dovanoju tau, gesvasis paukšteli, deimanto lašą nuo savo sparno. Saugokis, brangioji, nes netoliese skraido piktas vanagas. Būk atsargi, nes tu, kaip ir aš,  nemoki išsirausti nė mažiausio urvelio. O ir geltonas tavo apdaras nemadingas…

Visi. Žiūrėkite, žiūrėkite, jau saulė leidžiasi… Paskutinis spindulys glosto žemę. Kokia drėgna vakaro vėsa…Brrr… Šalta… Labanakt… (Visi ruošiasi miegoti.)

Volungė. Jau naktis atsigręžia į žemę –
                Paskutiniai šešėliai dienos.
                Aš tave palydėsiu į kelią,
Kad sugrįžtumei čia atgalios.

Plaštakė.,, Kai aš nusileisiu į ežerą ir kai į žemę atsigręš naktis, išeisi ir tu. ” Tokie buvo žodžiai saulės, kuri padovanojo man vienadienį gyvenimą. Niekada nenorėčiau būti kurmiu, nenorėčiau gyventi po žeme – be saulės. Gerai, kad aš ir ne varnas. Jis gyvena ilgai ir turi galingus sparnus, bet jis neturi savigarbos. O varlė? Ji baisiausia pavyduolė… Kokia laimė, kad aš ne vanagas, kuris liepsnoja pykčiu ir taikosi nuskriausti silpnesnį…
Man buvo lengva gyventi, nes aš visus mylėjau: ir vasaros gėles, ir paukščių giesmeles ir ežero ošimą. O labiausiai – saulę ir vėją,  labiausiai – šilumą, šviesą ir laisvę…
Vienas sparnas, antras sparnas –
Deimantinis blizgesys…
Dovanoju jums (žiūrovams) paskutinį deimantą… Jame toks ryškus saulės ir vėjo atvaizdas...
Plaštakė miršta, scenoje gęsta šviesa.
2008-10-29 23:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-19 20:32
Valdovė
Labai,labai įdomu.Būtų galima statyti spektaklį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-05 12:46
autorius5
Nepakartojama. *(:
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-31 14:27
grazinele666
patiko.reiketu suvaidinti
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą